Pinigai ant medžių Jungtinėje Karalystėje seniai nebeauga, perspėja Lietuvos ambasados konsulinis darbuotojas Tadas Adomaitis. Kaip LRT RADIJUI pasakoja ekspertai, pažadų užsidirbti turtus suvilioti lietuviai neretai pakliūva į žmonių išnaudojimo tinklą, kur ne tik neužsidirba, bet kartais būna priversti užsiimti nelegalia veikla, o galiausiai – ir bėgti nuo kankinimų.
Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje konsulinis darbuotojas Tadas Adomaitis LRT RADIJUI pasakoja, kad pasitaiko net ir tokių atvejų, kai į ambasadą kreipiasi ne patys nukentėjusieji, o kažkas tai padaro už juos. Pašnekovo teigimu, paprastai išnaudojimo schema kaskart būna panaši: žmonėms prižadami nemaži pinigai, pažadama, kad už skrydžio bilietą ir apgyvendinimą bus apmokėta, o po to už tai tiesiog teks atidirbti. Pirmosios dienos ar net savaitės iš tiesų taip ir atrodo. Po to pradeda aiškėti tikroji situacija. Dažnai lietuviai patenka į kitų lietuvių Jungtinėje Karalystėje paspęstas pinkles. Dažniausiai jie sutinka dirbti su labdara susijusį darbą: nurodytame rajone į pašto dėžutes reikia išmėtyti maišelius, į kuriuos gyventojai skatinami sudėti labdarai skirtus drabužius. Vėliau maišeliai su labdara surenkami ir pristatomi į labdaros organizaciją. Kaip atkreipia dėmesį T. Adomaitis, lietuvius įdarbinančios bendrovės iš tiesų dažniausiai būna sudariusios bendradarbiavimo sutartis su labdaros organizacijomis, bet pastarosios į įmonių veiklą nesikiša. Už pristatytą labdarą organizacijos tiesiog sumoka pagal tai, kiek atgabenti maišai sveria. Tie darbo organizatoriai su kažkokia labdaros organizacija iš tiesų dirba, bet kas dirba, liaudiškai sakant „po jais“, tai jau yra jų reikalas. Jie rūpinasi tuo, kas mėto tuos maišelius ir kas juos surinkinėja. Ši dalis dažniausiai būna nelegali. Paprastai sąlygos pradeda kisti eigoje“, – sako T. Adomaitis.
Nukentėjusieji į ambasadą kreipiasi tik pagyvenę gatvėje
Jo teigimu, paprastai tokį darbą dirbantys žmonės privalo į pašto dėžutės išmėtyti tūkstantį maišelių per dieną. Už tokį darbą žmonėms siūlomas 40–50 svarų užmokestis. Kadangi dauguma atvykusių dirba penkias ar šešias dienas per savaitę, jie per savaitę tikisi uždirbti 250–300 svarų. „Atvažiavus savaitę ar dvi tuos pinigus daugmaž ir moka. Paskui dažniausiai pradeda sakyti, kad „jūs tikriausiai neišmėtote maišelių, nes mes nesurenkame rūbų“. Jie pradeda sakyti, kad „jeigu mes nesurinksime rūbų, mes negalėsime mokėti“. Žmonės pradeda prasiskolinti, per savaitę gauna 20 svarų užmokestį žmogui ir tada jau kapsi skolos. Tas žmogus kaip ir tampa įkalintas“, – sako T. Adomaitis. Jo pastebėjimu, paprastai tokį nekvalifikuotą darbą pasirenka anglų kalbos nemokantis ir Jungtinės Karalystės sistemos nežinantys žmonės. Pasitaiko ir tokių atvejų, kad atvykus žmonės atiduoda savo dokumentus, kurie paimami neva tam, kad būtų sudarytos darbo sutartys. Sutartys, žinoma, darbuotojams taip niekada ir nepateikiamos. T. Adomaitis akcentuoja – atsidūrus tokioje situacijoje, ambasada gali padėti asmeniui, kaip galimai žmonių išnaudojimai aukai, tačiau negali apginti jo, kaip darbuotojo, teisių. LRT RADIJO pašnekovas pasakoja, kad paprastai ir patys žmonės į ambasadą kreipiasi gerokai vėliau, nei susiduria su išnaudojimu. Dalis žmonių į ambasados duris pasibeldžia tik tada, kai jau kurį laiką būna priversti gyventi tiesiog gatvėje. „Paskutiniu atveju buvo taip, kad jaunas vaikinas ir mergina palapinėje gyveno tris savaites. Čia buvo standartinė situacija su maišeliais. Kaip ir minėjau, susitarė, atvažiavo, dirbo, paskui jiems pradėjo nemokėti atlyginimo. Pareikalavus, kad mokėtų tiek, kiek buvo sutarta, prasidėjo konfliktai ir tiesiog buvo paprašyta išeiti. Jau buvo pradėta ir grasinti. Tiesiog pasakė, kad „jeigu nepatinka, išeikite“. Jie už paskutinius pinigus nusipirko palapinę ir gyveno joje. Koks buvo jų planas, tikrai negaliu pasakyti, bet ačiū Dievui, jie sugebėjo pasiskambinti, į centrą, rado numerį, galbūt žmonės padėjo tą numerį rasti“, – pasakoja T. Adomaitis.
Pareigūno klausimai privertė pakeisti nuomonę
Minėtą istoriją puikiai žino ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristinė Mišinienė. Būtent jos vadovaujamo centro darbuotojai pasitiko sugrįžusią porą Vilniaus oro uoste. Tiesa, K. Mišinienė atkreipia dėmesį, kad ir čia nebuvo išvengta nesklandumų. Paprastai tokius grįžtančius asmenis turėtų pasitikti ne tik socialinis darbuotojas, bet ir policijos pareigūnai. Pastarieji, jeigu nukentėjusieji į Lietuvą grįžta savaitgalį, paprasčiausiai neatvyksta. Minėta pora į Vilniaus oro uostą parskrido šeštadienį. „Kai sužinojome, kad jiems už tokį papildomą darbą niekas nemoka, jų ir nebekviečiame, važiuojame pačios, susirandame tuos žmones oro uoste, parsivežame į savo centrą. Žinoma, pakeliui nuotaikos nukentėjusiųjų keičiasi“, – tvirtina K. Mišinienė. Ir šiuo atveju, sako pašnekovė, įvyko būtent taip. Po to, kai pareigūnai oro uoste jų nepasitiko, vaikinas teisingumu ėmė abejoti ir bendradarbiauti galiausiai atsisakė. Mergina vis dėlto norėjo duoti parodymus, tačiau policijos komisariate atvykusius pasitiko budintis pareigūnas, kuris net nemokėjo atlikti tinkamos apklausos. „Policijos komisariate – tik budėtojas, kuris nėra praėjęs jokių mokymų, nedalyvavęs jokiose konferencijose. Jis apie prekybą žmonėmis tikriausiai girdėjęs tik iš spaudos ir iš kolegų. Jis apklausė šią galimai nukentėjusią merginą, bet nemokėjo jai užduoti klausimų, nemokėjo netgi teisingai suformuluoti klausimų. Tada mergina irgi pradėjo atsitraukti – gal ji ir nenukentėjo. Na, buvo sumušta, buvo apgauta, bet gal nieko tokio. Ką mes galiausiai turime? Turime atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą“, – sako K.
Verbuotojai taikosi į nakvynės namus
Pašnekovai vardija ir daugiau dramatiškų užsidirbti norėjusių lietuvių istorijų. Anot jų, pasitaiko atvejų kai žmonės ne tik išnaudojami, bet ir įtraukiami į nelegalią veiklą – nors jiems būna pažadėtas darbas vienoje srityje, atvykus pasakoma, kad vis dėlto reikės platinti narkotines medžiagas, dirbti kanapių fermoje ar užsiimti kita nelegalia veikla. T. Adomaičio teigimu, paprastai tokiais atvejais nusitaikoma į pažeidžiamas visuomenės grupes: vyresnio amžiaus žmones, kurie neturi pastovios gyvenamosios vietos, yra turėję ir turi priklausomybių, anksčiau yra teisti ir todėl patiria sunkumų, bandydami susirasti darbą. „Einama per nakvynės namus, per tokias vietas, kur su tokiais žmonėmis galima užmegzti kontaktą. Žmonės, kurie verbuoja (ir tai turiu omenyje, nes jie sąmoningai, strategiškai tai daro), paprastai yra prabangiai apsirengę, turi ką parodyti, nusiveda žmogų pavalgyti, papasakoja, kad „kaip tu čia dabar gyveni gatvėje, važiuojame, ten kaip tik trūksta darbuotojų, dirbsi statybose“ ar kažkokioje kitoje veikloje. Niekada tau nepasakys, kad tu važiuosi užsiimti tokia veikla“, – pasakoja T. Adomaitis. Sunkioje padėtyje esantys žmonės dažnai susivilioja pasiūlymu ir apie tikrąją veiklą sužino tik praėjus kelioms dienoms po atvykimo. „Nuvažiavus kelias dienas jam suteikiama laisvė, jis pamaitinamas, gerai gyvena ir tada jau, kai žmogus sako „o kada aš čia pradėsiu dirbti“, jam sako „tu dirbsi šiek tiek kitokį darbą“. Jau tuo metu iš jo dažnai būna paimtas dokumentas. Jam pasakoma, kad reikės prižiūrėti kanapių fermą ar užsiimti kita veikla“, – teigia T. Adomaitis. Anot jo, jeigu žmogus nesutinka tokia veikla užsiimti, jam imama grasinti arba bandoma taikyti psichologinį spaudimą. Žmogui pradedama sakyti, kad jis nemoka kalbos, neturi asmens dokumentų, kontaktų, nežino pačios šalies. „Jeigu žmogus nepasiduoda tam moraliniam spaudimui, prasideda ir grasinimai, fiziniai veiksmai. Yra atvejų, kai žmogus buvo laikomas prirakintas tamsiame kambaryje, maitinamas tik duona ir vandeniu. Anksčiau ar vėliau tas žmogus arba sutinka, arba būna tiesiog išmetamas į gatvę. Problema su narkotikais yra gana opi tarp Airijos ir Šiaurės Airijos, nes sienos ten kaip ir nėra, tačiau policijos jurisdikcija yra skirtinga. Jie tai išnaudoja“, – teigia T. Adomaitis.
Parodymus duodantys nukentėjusieji kartais atsiduria gretimoje kameroje su kaltinamuoju
T. Adomaitis pasakoja, kad į tokią situaciją pakliuvęs vienas lietuvis buvo išvežtas į kanapių fermą, kurioje dirbti atsisakė, nes anksčiau buvo teistas ir nenorėjo vėl atsidurti įkalinimo įstaigoje. „Kadangi jie jau buvo jam papasakoję kaip ir kas, jo išleisti nenorėjo. Prasidėjo grasinimai, kankinimai tiesiogine tų žodžių prasme. Galiausiai jis sutiko su mintimi, kad, jeigu ir toliau priešinsis, nežinia, kuo tai pasibaigs. Tuo labiau kad buvo ir pastovus psichologinis spaudimas. Pasitaikius progai jis tiesiog paspruko. Paspruko kaip iš Džeisono Borno filmų, kai vyksta gaudynės. Žmonės gatvėje jam iškvietė policiją, kuri jį paėmė, apklausė ir susisiekė su mumis. Mes padėjome žmogui grįžti į Lietuvą“, – pasakoja T. Adomaitis. K. Mišinienė antrina, kad šis atvejis – vienas iš baisiausių išnaudojimo atvejų. Ji akcentuoja, kad jis taip pat išskirtinis ir tuo, kad žmogus buvo užverbuotas iš nakvynės namų: „Teisėsaugą, socialines tarnybas nuolat įspėjame – žiūrėkite, kas gyvena jūsų savivaldybių nakvynės namuose, kas ten vyksta. Ne vienoje savivaldybėje tie nameliai kiaurai perpučiami – ten bet kas lankosi, o kontrolės mažai. Tačiau džiaugiamės, kad teisėsauga, remiantis šiuo baisiu atveju, išgirdo mus, pradėjo ikiteisminį tyrimą. Tikrai teisėsaugos garbei turiu pasakyti, kad turime ne vieną pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl šios išnaudojimo formos, ne viena byla pasiekusi teismą, ne vienas veikėjas pateko už grotų.“ Vis dėlto K. Mišinienė apgailestauja, kad pasitaiko ir tokių atvejų, kai užsikabinti negalintys nukentėjusieji ima daryti smulkius nusikaltimus ir patys atsiduria už grotų, kur susitinka tuos asmenis, prieš kuriuos duoda parodymus. „Įsivaizduokite, žmogus, kuris duoda parodymus rimtoje prekybos žmonėmis byloje, patenka į izoliatorių, galbūt ir nuteisiamas dėl kažkokių smulkių nusikaltimų ir patenka į tą pačią vietą, kur galbūt kali ar laikinai yra sulaikytas asmuo, prieš kurį jis duoda parodymus. Tai tikrai yra didžiulė problemos, kurių mes negalime išspręsti. Prasideda parodymų keitimai, matome sužalojimus, nenorą bendradarbiauti. Kai pradedame ieškoti, kas, kaip ir kodėl, paaiškėja, kad kone gretimoje kameroje kali tas, prieš kurį jis duoda parodymus“, – pasakoja K. Mišinienė.
Siūlo pirmiausia atsigręžti į švietimą
K. Mišinienės vertinimu, nors Lietuvoje apie žmonių išnaudojama kalbama gana daug, realybė nesikeičia jau bene dešimtmečius. Pasak jos, prevencinės veiklos dažniausiai nėra gana: „Iš vienos pusės, mes jau labai gerai išmokome kalbėti apie prekybą žmonėmis. […] Tačiau aš atsigręžiu į realybę, ką mes turime. Dėl gerbiamas T. Adomaičio iš mūsų ambasados Londone asmeninio entuziazmo mes gauname tas aukas ir matome aukų situaciją, kuri nesikeičia dešimtmečius. […] Tai gana liūdnas vaizdas.“ Kaip sako K. Mišinienė, šiandien centrui aukų ten ieškoti, bendruomenes tenka mokyti atpažinti nukentėjusius žmonės, suteikti jiems pagalbą. „Mūsų uždavinys – prašyti politikų ne tik iškalbingumo, bet taip pat ir realių veiksmų. Manau, kad vis dėlto aptardami konkrečias situacijas mes galime suvokti, ko mums šiandien konkrečiai trūksta“, – įsitikinusi K. Mišinienė. Vis dėlto Seimo narys, konservatorius Žygimantas Pavilionis teigia, kad pirmiausia Lietuvai derėtų atsigręžti į švietimo sistemą. Anot jo, Lietuvoje mokiniai nesupažindinami užsienyje vykstančiais išnaudojimo atvejais. „Jeigu kiekvieną savaitę jiems [mokiniams] vis po kažkokį faktą būtų pateikta, tai gal bent patys nevažiuotų, nelįstų į tas pinkles. Čia yra kompleksinis darbas. Būtų labai gerai, kad Vyriausybė tai darytų kompleksiškai. Kiek mes apie tai šnekėjome, triukšmavome, aš kol kas nematau tokio strateginio darbo“, – tvirtina Ž. Pavilionis. Jo teigimu, mokyklose taip pat turėtų būti ugdomos asmenys, savimi pasitikintys jaunuoliai. Esą tokiu būdu patys žmonės savęs nenuvertintų. „Pas mus apskritai tos lyderystės kultūros švietimo sistemoje beveik nėra. Kaip man dažnai britai sakydavo, kurie bando kovoti su mūsų tomis vergystėmis, „žinai, Žygi, vergystės čekis išrašomas Lietuvoje. Jūs čia tik išsigryninate. Jūs patys save laikote vergais, patys save nuvertinate iki nekokio lygio. Jūs sutinkate dirbti tose sąlygose“. Atsimenu pokalbį Bostone su tikrai vergystės auka. Sakau: „Kaip tu gali sau leisti, kad tave apgavo, iš tavęs atėmė pasą, vietoj savaitės, penkių dienų, į darbą eini tik dvi valandas, po to lendi į skolas. Ar tu nesupranti, kas čia tave apgaudinėja?“. Ji man sakė: „Bet, Žygimantai, čia gi kapitalizmas, čia normalu, čia laisva rinka. Čia taip turi būti“, – nurodo Ž. Pavilionis. Jis apibendrina – visa švietimo sistema turėtų būti nukreipta į savigarbos ugdymą.
Perspėja: Jungtinei Karalystei išstojus iš ES apginti lietuvių teises bus sunkiau
Politiko nuomone, taip pat veiksmų turėtų imtis ir Vidaus reikalų ministerija, kuri turėtų paskirti pareigūną, kuris privalėtų tirti išnaudojimo atvejus. „Tai mafijos žaidimai. Vidaus reikalų ministerija turi tuo užsiimti, paskirti atskirą pareigūną, gal net nusiųsti į Peterborą, kitus miestus. Antras dalykas, reikia paskirti koordinatorių prie pat Vyriausybės vadovo, nes tai yra visa apimantis dalykas“, – sako Ž. Pavilionis. Jis atkreipia dėmesį – jeigu Jungtinė Karalystė išstos iš Europos Sąjungos (ES), apginti lietuvių teises gali tapti dar sunkiau. Pašnekovų siūlomos atsargumo priemonės, vykstant dirbti į užsienįT. Adomaitis svarstantiems apie darbą Jungtinėje Karalystėje pataria aklai nepasitikėti siūlančiais puikią darbo vietą. Jo tvirtinimu, net ir vykstant dirbti svarbu su savimi turėti santaupų – tuomet, kažkam nepavykus ar nenusisekus, visada bus galima grįžti į Lietuvą. „Antras dalykas – pasitikėjimas. Jeigu žmogus jūsų prašo dokumentų, reikėtų paklausti, kodėl jis to prašo. Sakykime, jums žada vienaip, o atvykęs iš karto matote, kad yra kitaip. Reikėtų iš karto suklusti. Tie pinigai ant medžių užsienyje jau seniai nebeauga. Reikia būti tiesiog akyliems“, – ragina T. Adomaitis.K. Mišinienė antrina, kad nereikėtų pradėti dirbti neturint darbo sutarties. Be to, pataria ji, derėtų pasirūpinti ir paso kopija, svarbiais kontaktais, kur derėtų kreiptis, nutikus nelaimei.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Mindaugas Jackevčius
Publikuota: 2019 m. rugpjūčio 15 d.,https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1087939/nepatogi-tiesa-kaip-lietuviai-emigrantai-tampa-siuolaikiniais-vergais?fbclid=IwAR0ubKDroYEmL-RS9t2kRoY-8UwN0YJDgUzdOQdvBrRYHx5I3o8WpB0B9cU