Ramunė (vardas pakeistas) savo kailiu patyrė, ką reiškia būti prekybos žmonėmis auka. Iš Anglijos ji pabėgo prieš gerus metus ir dabar kiek įmanydama kabinasi į gyvenimą iš naujo. Išvažiuoti į užsienį Ramunę prikalbino labai artima giminaitė – pusseserė. Šią į Angliją dar penkiolikmetę išvežė auklės darbą žadėję vaikinai iš gimtojo miesto. Paauglė buvo parduota albanams dirbti prostitute. Grįžusi į Lietuvą ji pati nusižiūrėjo auką.
Ramunė kilusi iš mažo miestelio, neturtingos, bet mylinčios šeimos. Jauniausia iš trijų seserų. “Visada buvau priėdusi velnių”, – prisipažįsta mergina. Buvo likę vos keturi mėnesiai, kad baigtų profesinę mokyklą ir įgytų siuvėjos specialybę.
Iš Anglijos grįžusi giminaitė pasakojo apie neregėtus pinigus, linksmą gyvenimą, rodė nuotraukas, įkalbinėjo važiuoti kartu.
Ramunė prisimena, kokia pusseserė buvo įkyri, stengėsi atriboti nuo draugų. Ir bilietą nupirkti žadėjo. “Pradėjau jos net vengti. Jau buvau nusprendusi nevažiuoti, bet ji vėl prie manęs prikibo”, – pasakojo mergina. Ramunės tėvai nenorėjo dukters išleisti, verkė kaip per laidotuves.
Uždarė bute
Pusseserė atvežė Ramunę pas draugus albanus Londone. Vakarėliai, restoranai, pirkiniai – neturtingai merginai nuo visko svaigo galva.
Pusseserė matė, jog albanai spintoje, batų dėžėje, laiko didžiules sumas grynųjų pinigų. Vėliau sužinojo, kad šios lėšos – iš narkotikų verslo. Vieną vakarą Ramunė padaugino narkotikų ir net pateko į ligoninę. Po šio įvykio albanai nusprendė lietuvaitėmis atsikratyti.
„Sakė, kad surado mums darbą kitame mieste. Esą atvyks žmogus, paims ir nuveš. Jie mus nuvežė į kavinę ir nieko daug neaiškino. Pasirodė kitas albanas. Išvažiavome į Birmingemą, – kalbėjo Ramunė. – Mane uždarė bute su tokia juodaode. Atvykdavo ir kitos panos dirbti. Po savaitės jie davė man porą dienų atsipūsti, paskui vėl ten uždarė.“
Ramunė buvo akylai prižiūrima – albanas net cigarečių vienos neišleisdavo nusipirkti. Mergina visiškai priklausė nuo to vyriškio. Albanas surinkdavo visus jos uždirbtus pinigus. Klientai susimokėdavo administratorei, kuriai už butą taip pat “nubyrėdavo procentėlis”.
Albanas veždavo Ramunę ir į kavinę, ir apsipirkti. Bute, kuriame mergina dirbo, minėta juodaodė buvo kaip sargė.
Paklausus Ramunės apie jos darbą, merginos akyse pasirodė ašaros.
“Pirmą kartą tikrai labai verkiau. Ta negrė puldavo, mušdavo, sakydavo, kad man bus blogiau, jei pinigų neuždirbsiu. Šlykštu, kai kas nors bando tave prievarta paliesti”, – susijaudinusi sakė ji. Ramunės klientams buvo nesvarbu, kaip mergina jaučiasi, – jie moka pinigus ir nori gauti paslaugą. Ateidavo įvairiausių tautybių vyrų, tačiau daugiausia – juodaodžių. Ramunė džiaugiasi, kad neteko susidurti su moldavais, nes girdėjo apie juos bjauriausių dalykų.
Pabėgti sunku
Dėl siaubingo vergoviško darbo daug merginų įninka į narkotikus. Ramunė prisipažino, jog ir jai teko pamėginti kvaišalų: “Sėdi kaip guminė ir tau vis tiek, kas ką daro, mintys kažkur kitur, įsivaizduoji, kad skraidai.” Priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio merginas padaro bejėges – prostitucijos karuselė įsisuka.
Vis dėlto kai kurioms pavyksta pasprukti. “Šimtas iš tūkstančio tikrai sugeba išsikapstyti. Kitos bijo, kai kam gal patinka toks darbas, daug ką reiškia ir pinigai. Nereikia niekuo rūpintis. Turi “bachūrą” – albanas viską atstoja”, – Ramunė svarstė priežastis, kodėl daug merginų nepalieka prostitucijos verslo.
“Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė pasakojo, kad kai kurioms merginoms pavyksta pabėgti įvairiais būdais.
“Viena šoko pro langą net iš antro aukšto. Kitai lietuvis padėjo pasprukti. Vėliau pats dėl to turėjo daug problemų. Albanai – labai pavojingi, žmogus daug rizikuoja padėdamas į vergiją pakliuvusiai merginai”, – pabrėžė ji.
Ramunės pabėgimo istorija taip pat kelia šiurpą. Jai pagelbėjo juodaodis klientas. Kartą vyras apsižiūrėjo, ar aplink nešmirinėja albanai, pasistatė netoli automobilį ir išsivedė merginą laukan.
“Išėjau kaip stovėjau – vienais apatiniais, basa”, – prisiminė Ramunė. Pavažiavus kiek tolėliau ji paskambino pažįstamai lietuvei, kuri buvo pasisiūliusi padėti. Tautietė merginą priglaudė. “Albanai skambinėjo dieną naktį, persekiojo. Nuolat jaučiau, jog mane kažkas seka. Pasikeičiau drabužius, persidažiau plaukus, kad tik nepažintų”, – dėstė Ramunė.
Vėliau mergina pradėjo dirbti kavinėje padavėja, nes reikėjo pinigų kelionei namo. Kavinėje susipažino su vaikinu iš Irako. Jiedu draugavo beveik metus, kol Ramunė pastojo, ir irakietis, sužinojęs, kad gims mergaitė, paliko ją. Mergina ėmė ruoštis grįžti į Lietuvą.
“Paskambino buvusi kolegė, paklausė, kur esu. Pasakiau, kad važiuoju į ambasadą tvarkyti dokumentų. Ir ką jūs manote? Atvykstu prie ambasados, žiūriu, albanai laukia manęs. Pravažiavau pro šalį. Taip gal kokius penkis kartus”, – tvirtino ji. Vis dėlto Ramunei pavyko pasiekti tėvynę.
Emociškai prisiriša
Mergina mėgino padėti vienai draugei ištrūkti iš sekso vergijos liūno: “Dirbau restorane, paskambinau, sakau, atvažiuok, nupirksiu tau bilietą, vis dėlto 50 svarų. Regis, susitarėme. Susitikome, ji paskambino albanui, paaiškino, jog stovi autobusų stotyje, o draugė jau perka bilietą. Iškart 8 albanai prisistatė. Mergina kartojo mylinti sąvadautoją, nenorinti jo palikti.”
Priežastys, neleidžiančios ištrūkti, atrodo neįtikimiausios. Sąvadautojai naudoja psichologinį smurtą.
Istorikė Kathleen Barry, tyrinėjusi prostitučių ir sąvadautojų santykius, atkreipė dėmesį, kad jie renkasi naivias, vienišas, benames ir maištaujančias merginas. Pirmiausia toks vyras, rodydamas dėmesį ir fiktyvius jausmus, įtikina auką tapti “jo moterimi”.
Į pinkles įkliuvusi mergina vėliau būna nuolat užgauliojama, mušama ir kankinama. 80-95 proc. moterų tampa priklausomos nuo sąvadautojų. Jos emociškai prisiriša prie skriaudėjų. Tai tarsi psichologinė strategija, kaip išgyventi nelaisvės sąlygomis.
Auka gali tapti bet kas
Prekiautojai žmonėmis elgiasi itin agresyviai. Didesnė judėjimo ir keliavimo laisvė, pigesnis transportas, globalios komunikacijos galimybės, palengvinančios tarptautinių grupuočių veiklą, ir padidėjęs pasitikėjimo savimi lygis leidžia į vergovę privilioti žmonių iš platesnio būrio.
Tradiciškai pažeidžiamomis laikomos moterys ir merginos, kurios neturi darbo arba nelanko pamokų, auga asocialiose šeimose ar vaikų globos namuose, specialiuose ugdymo centruose.
“Jos neturi susiformavusių vertybių, socialinių įgūdžių, nėra mačiusios normalios šeimos, daug ko nesupranta. Jos nori bėgti bet kur, kad ir nuo globėjų, su kuriais nesutaria”, – merginų pažeidžiamumo priežastis vardijo M.Puidokienė.
Tos, kurios turi aukštesnįjį ar net universitetinį išsilavinimą, nuolatinį darbą, moka ne vieną kalbą taip pat yra pažeidžiamos, tik dėl kitų priežasčių. Bendra tai, kad jos visos suviliojamos melagingais geresnio darbo, gyvenimo, didesnio atlyginimo pažadais.
Rinkoje į prostituciją parduodama mergina tekainuoja 2 tūkst. svarų sterlingų (apie 9,2 tūkst. litų). Pasak Ramunės, sąvadautojui ji gali atsipirkti maždaug per mėnesį.
“Pardavimo schema tokia. Susitaria susitikti kavinėje. Pardavėjai atsiveža paneles, pirkėjai jas nužiūri. Kalba albaniškai, kad merginos nesuprastų. Jeigu jos pasirodo tinkamos, nuvežamos į butą ir ten paliekamos. Kitas albanas atiduoda pinigus, o vakare atvažiuoja pasiimti “prekės”. Nuo tos akimirkos mergina priklauso jam”, – pasakojo Ramunė.
Trys grupės
Sociologai prostitutes pagal prostitucijos veiklos priežastis skirsto į tris grupes. Pirmoji – prostitutės “savanorės”. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad į prostitucijos rinką 15 proc. aukų patenka sąmoningai, “iš idėjos”, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumo, didelių, greitai ir lengvai uždirbamų pinigų.
Antrąją grupę sudaro merginos, dirbančiosios dėl ekonominių (reikia pinigų pragyventi, narkotikams, vaikams auginti ir pan.) ar socialinių priežasčių (sudėtingi santykiai šeimoje, asocialių draugų įtaka ir kita).
Trečiajai grupei priklauso tarptautinės prekybos moterimis aukos.
Tačiau M.Puidokienė pabrėžia, kad klaidinga manyti, jog yra norinčiųjų verstis prostitucija. “Su tokiomis nesusidūriau. Jos užsideda kaukę, vaidina prieš kitas. Visas jas laikau aukomis – nesuvokimo, smurto, tam tikrų aplinkybių”, – teigė socialinė darbuotoja.
JAV mokslininkai, tyrinėję prostitucija užsiimančias merginas, padarė tokias pat išvadas: “Prostitutė yra auka, nes vyrai ją kaip moterį skaudina visais įmanomais būdais.” Nustatyta, kad apie 80 proc. prostitučių – išžaginimo aukos.
Aplinkiniai smerkia
Dvejus trejus metus prostitutėmis dirbusios merginos “iškrinta” iš visuomenės. Joms reikia pagalbos.
“Daug merginų, kurios grįžta, būna fiziškai ir psichologiškai traumuotos. Su viena jų dirbu jau trejus metus ir nieko negaliu padaryti”, – kalbėjo M.Puidokienė.
Baisiausia, kad grįžusi mergina patiria didžiulį aplinkinių spaudimą. Visuomenė netolerantiška, tad dažnai moteris, tapusi prekybos žmonėmis auka, pasmerkiama.
“Kai kurios net prašo, kad tik nesakytume tėvams, nes tada jie užgaulios, muš. Todėl meluojame”, – prisipažino M.Puidokienė.
Ramunei grįžimas namo taip pat buvo labai skaudus. “Parvažiavau dar būdama nėščia. Atrodė, visi žino, ką dirbau, kad buvau parduota. Iki šiol žmonės užgaulioja dėl vaiko “čiurkos”, – neslėpė nuoskaudos pašnekovė.
Kaip Ramunė išgyveno? “Esu stipri – toks mano charakteris. Mėginau užmiršti. Tėvai, sesuo ir “Caritas” – vieninteliai, kurie man padėjo. Vėliau daug džiaugsmo suteikė vaikas. Viskas pasikeitė, atsirado naujų draugų”, – sakė mergina.
Tikslių skaičių nėra
Prekyba žmonėmis dažniausiai užsiima su organizuotomis grupuotėmis susiję asmenys. Anot Redos Sirgedienės, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos Prekybos žmonėmis tyrimo skyriaus viršininkės, populiariausia lietuvaičių importo šalis tebėra Jungtinė Karalystė. Policija yra užfiksavusi lietuvių ryšius su kitomis etninėmis grupėmis, dažniausiai su albanais.
Ramunei susidarė įspūdis, kad Anglijoje pagrindiniai šio verslo “rykliai” – moldavai. Albanai – antrojoje vietoje. Birmingeme dažniausiai sutinkamos prostitutės, pasak Ramunės, yra juodaodės, anglės, kinės ir lietuvės.
Vienų šaltinių duomenimis, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur į prekybos žmonėmis tinklus yra pakliuvę apie 200-300 moterų iš Lietuvos.
Kiti šaltiniai nurodo, kad šios prekybos aukomis per metus iš trijų Baltijos valstybių tapo 3000 asmenų, iš jų 1200 – iš Lietuvos.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2008-01-26, https://www.delfi.lt/news/daily/crime/i-sekso-vergija-pardave-pussesere.d?id=15754647