Kokias sėkmės istorijas galėtume papasakoti iš organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis nusikaltimų nukentėjusiems, kasdienybės?
Sėkmė yra kuo anksčiau surasti žmogų ir padėti jam ištrūkti iš prekiautojų žmonėmis tinklo.
Sėkminga istorijos atomazga yra ir tokia, kai po ilgų psichoterapijos seansų, nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis, gali be baimės išeiti į gatvę, megzti pokalbius ir dirbti orų darbą.
Šį kartą pasakojame dar kitokią sėkmės istoriją – apie jauną vaikiną (pavadinkime jį Gintaru), priverstinai vykdžiusį nusikaltimus, iš kurio pelnėsi prekiautojai žmonėmis, ir jo 7 m. trukusią sizifišką kelionę teisinių procesų keliais.
Kartu su juo didžiąją kelio atkarpą nuėjo ir VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ (KOPŽI) Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja EMILIJA RUSTEIKAITĖ – konsultuodama, padėdama tvarkyti ir rengti teisinius dokumentus, organizuodama psichologinę ir socialinę pagalbą.
Straipsnyje, parengtame pagal interviu su Emilija, atsiskleidžia aplinkybių, žmonių ir institucijų sankirtos, kuriose tarpsta prekybos žmonėmis nusikaltimai ir ryškėja iššūkiai žmogaus, ieškančio pagalbos: „Aš – prekybos žmonėmis – auka. Padėkite man iš čia išeiti.“
– Emilija, papasakok apie Gintarą tiek, kiek leidžia KOPŽI konfidencialumo ribos.
– Vaikinas gyveno šeimoje, kurioje tėvai gausiai vartojo alkoholį. Ankstyvame amžiuje jis pateko į vaikų globos namus. Turėdamas kabintis į gyvenimą visiškai savarankiškai ir norėdamas rasti greitą pajamų šaltinį, pateko į prekiautojų žmonėmis akiratį.
Jis buvo įkalbėtas daryti vieną po kito nusikaltimus: vykdyti įvairias vagystes, iš užsienio „parvarinėti“ automobilius. Tam, kad Gintarą būtų lengviau „valdyti“ ir „prisirišti“ prie savęs, jis buvo įtikintas savo vardu imti greitąsias paskolas, o vėliau išmokytas tai daryti ir kitų asmenų vardu.
Dėl to jis iki šiol vis dar yra skolingas antstoliams tūkstantines sumas. Vaikino gyvenimas buvo tikrai nelengvas, jis privalėjo sau ir kitiems įrodyti savo vertę, nes nuo pat vaikystės aplinkiniai apie jį sprendė pagal jo tėvų gyvenimo būdą.
– Kaip KOPŽI sužinojo apie Gintarą? Ar vaikinas pats kreipėsi ieškodamas pagalbos?
– Mūsų šalyje yra tokia tvarka – bet kuris asmuo, pakliuvęs į teisėsaugos akiratį ir pareigūnų identifikuotas kaip galima prekybos žmonėmis auka, turi būti nukreiptas į nevyriausybinę organizaciją, galinčią pasiūlyti socialinę, psichologinę ir kitą būtinąją pagalbą prekybos žmonėmis aukoms.
Taip pat asmenys gali kreiptis patys į mus pagalbos, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kontaktą su pareigūnais ar ne. Gintaras mus susirado pats.
Tiesa, jis kreipėsi į mus po kurio laiko – jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. Delsimo priežastis – ne nenoras pripažinti, jog reikia socialinės ir psichologinės pagalbos ketinant susitvarkyti su emocijomis bei suvaldyti turimas priklausomybes.
Greičiau tai patirtas atstūmimas bendraujant su nedidelio miestelio pareigūnais.
Ikiteisminis tyrimas dėl įvairių nusikaltimų, su kuriais Gintaras buvo siejamas, jau buvo prasidėjęs.
Jis pasakojo, jog vienu metu jam atrodė, jog to miestelio pareigūnai lyg stojo į nusikaltėlių pusę: iš to, kad vaikinas kreipėsi pagalbos dėl išnaudojimo, buvo pasišaipyta, o pasakojimai apie jam daromą nusikaltėlių poveikį ir jų grasinimus neįvertinti rimtai.
Akivaizdu, jog bet kuriam žmogui, nuolat patiriančiam gąsdinimus iš prekeivių žmonėmis ir nesulaukiančiam pagalbos iš tarnybų, su kuriomis bando bendradarbiauti, vis sunkiau ir sunkiau pasitikėti kitais.
Tad kurį laiką išgyventi patiriamą iš prekeivių žmonėmis psichologinį ir fizinį smurtą Gintaras bandė pats.
– Tokiomis aplinkybėmis, apie kurias pasakoji, tikriausiai reikia daug drąsos bandyti „ant naujų pamatų“ statyti gyvenimą, ir eiti per visus teisinius procesus, nežinant, kaip galų gale viskas pasisuks ir kiek laiko truks?
Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis truko 4 metus, dabar jau kelis metus ši byla nagrinėjama teisme.
Teisminiai prekybos žmonėmis procesai psichologiškai sunkūs nukentėjusiesiems dėl kelių priežasčių: trunka ilgai ir nukentėjusieji patiria nusikaltimus vykdžiusių asmenų poveikį – psichologinį ir – labai dažnai – fizinį smurtą.
Gintarui poveikis buvo daromas tik pradėjus bendradarbiauti su teisėsauga. Vienas iš įtariamųjų, sužinojęs apie Gintaro pateiktą pareiškimą policijoje, iškart atvažiavo į vaikino tėvų namus tikėdamasis jį ten rasti.
Vėliau buvo bandyta surasti Gintarą ir „pasikalbėti“ per jo pažįstamus ir kitus miestelio gyventojus. Vaikinas bijodavo išeiti net į gatvę ar pasirodyti tose vietose, kur jo ieško.
Šeimos nariai, sulaukdami vis dažnesnių grasinimų ir baimindamiesi galimų pasekmių, atsiribojo nuo Gintaro.
Per tuos 7 metus keitėsi ir mūsų organizacijos (KOPŽI – D. Vainorės pastaba) kontaktiniai darbuotojai, tačiau užmegztas santykis su Gintaru nenutrūko – visą šį laiką buvo teikiama pagalba: iš pradžių intensyvi, vėliau palaikomoji, „pikiniais“ teisinių procesų epizodais vėl intensyvi.
Manau, jog būtent dėl sukurto patikimo ryšio su Gintaru (tokį stengiamės formuoti su kiekvienu žmogumi, besikreipiančiu į mūsų organizaciją), jis papasakojo visas jo išnaudojimo nusikaltimams detales bei prasitarė apie patiriamą spaudimą iš nusikaltėlių.
Prie savo namų pastebėdavo ilgai stovinčius automobilius, viešojo vietoje buvo užkalbintas kelių vyrų, kurie jam siūlė „susitarti, kad prekybos žmonėmis byloje kalbėtų švelniau“, žadant atsilyginti keliais šimtais eurų.
Tik žinodami pilną informaciją KOPŽI socialiniai darbuotojai bei teisininkai, su kuriais mūsų organizacija dirba, galėjo imtis tikslingų veiksmų ir pagelbėti nukentėjusiajam.
Kokią išeitį radome kartu su Gintaru? Kadangi vaikinas baiminosi kreiptis į mažo miestelio, kuriame gyveno, teisėsaugą, palydėjau jį į gretimą didesnį miestą ir ten jis užpildė pareiškimą dėl jam daromo poveikio.
Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Toliau prasidėjo tai, ką galima pavadinti pasivažinėjimu „amerikietiškais kalneliais“. Vaikinui buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tačiau įtariamasis apklausose tvirtino, jog neva pats Gintaras bando jį surasti, pasikalbėti ir siekia pasipelnyti iš šios situacijos.
Pareigūnų suorganizuotoje akistatoje, kurioje dalyvavo tyrėja, Gintaras, jo advokatė ir aš, kaltinamasis elgėsi arogantiškai ir agresyviai – į jam pateiktus klausimus atsakydavo „neišgirdau“ ir „pakartokite“, komentavo kiekvieną Gintaro atsakymą, netgi bandė provokuoti mane klausdamas „ar jam patinku“.
Ir netrukus gavome prokuroro sprendimą – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Advokatė nebetikėjo, jog galime ką nors pakeisti apskųsdami tokį sprendimą, o vaikinas beveik liovėsi tikėti teisingumo galimybe.
Tačiau radome tokiose bylose daugiau patirties turintį advokatą, surašėme motyvuotą skundą, prašydami atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą.
Vėl kelios apklausos, intensyvus ruošimasis ir … vėl smūgis nukentėjusiajam – ikiteisminis tyrimas antrą kartą nutrauktas.
Iškart po to Gintaras buvo užpultas ir sumuštas. Dėl patirto užpuolimo vaikinas nusprendė į policiją nesikreipti. Papasakojo apie tai tik man ir advokatui.
Advokatas rašydamas pakartotinį skundą dėl antrąkart nutraukto ikiteisminio tyrimo poveikio byloje, kartu pranešė ir apie pakartotinai darytą poveikį ir grėsmę vaikino gyvybei.
Galiausiai ikiteisminį tyrimą poveikio byloje atnaujino trečią – jau paskutinį kartą. Byla nukeliavo į teismą. Po visų teismo posėdžių, įrodymų nagrinėjimo gavome sprendimą – darytas poveikis įrodytas, o įtariamasis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme.
Gintaras džiaugiasi šiuo nuosprendžiu labiausiai dėl to, jog baigėsi grasinimai.
– O kaip baigėsi byla dėl prekybos žmonėmis, kurioje Gintaras taip pat yra nukentėjęs asmuo?
– Vykstant poveikio bylos svarstymui beveik tuo pat metu pradėta svarstyti ir prekybos žmonėmis byla. Kaltinamieji vis stengiasi vilkinti procesą – neatvyksta į teismo posėdžius.
Beje, prekybos žmonėmis byloje buvo dar vienas nukentėjęs asmuo. Iš pradžių jis tvirtai laikėsi savo pozicijos, tačiau staiga jo elgesys pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu: jis nutraukė ryšius su mumis, atsisakė bet kokios pagalbos ir atsiėmė civilinį ieškinį.
Paskutinį kartą kai bendravome šaltai atsakė: „Aš nuo nieko nenukentėjau, man viskas gerai“. Įtariu, jog jam, kaip ir Gintarui, galėjo būti daromas poveikis. Prekybos žmonėmis bylos teismo posėdžiai vyksta iki šiol, Gintaras ir visa mūsų komanda laukia galutinio sprendimo.
– Kaip manai, Emilija, kas lėmė, jog byla, perėjusi įvairias instancijas, buvo kvalifikuota kaip prekybos žmonėmis atvejis, o Gintarui užteko jėgų eiti iki galo ir nepasiduoti?
– Iššūkių ir nepalankių nukentėjusiajam tarpinių sprendimų buvo labai daug. Manau, jog Gintarui labai padėjo tai, kad jis turėjo mūsų komandos palaikymą.
Žmonės, bandantys pakilti lyg feniksai iš pelenų po žeminančių prekybos žmonėmis patirčių, paprastai būna praradę visus artimus socialinius ryšius – nebendrauja su šeima (arba šeima atsisako bendrauti su jais), neturi pozityvios „sveikos“ socialinės aplinkos, kuri jiems teiktų emocinį palaikymą, jų pasitikėjimas institucijomis irgi labai menkas.
Organizacijos kaip KOPŽI, teikiančios visapusišką pagalbą prekybos žmonėmis aukoms – „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Vyrų krizių centras“ ir „Moterų veiklos inovacijų centras“ – tampa didžiąja atrama žmonėms, siekiantiems pradėti gyventi orų profesinį ir asmeninį gyvenimą, pajusti teisingumo jausmą.
Man ir kitoms KOPŽI socialinėms darbuotojoms pavyko sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį su Gintaru.
Netgi tada, kai vaikinas jau niekuo nebepasitikėjo ir jautė nuolatinį spaudimą iš persekiotojų, KOPŽI buvo tas taškas, kuriame jis gaudavo pagalbą ir patarimus, kartu tardavomės, kokių veiksmų toliau imsimės.
Pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti – jie gali pražiūrėti faktus, gauti prieštaraujančius vieni kitiems parodymus, įtariamieji gali manipuliuoti ir teikti neteisingą informaciją.
Todėl mūsų komanda visada motyvuoja nukentėjusiuosius nepasiduoti: netgi gavus pirmuosius nepalankius sprendimus, kaip įvyko ir Gintaro atveju, teikti argumentuotus skundus ir pareiškimus, netgi ieškoti papildomos teisinės pagalbos.
– Kaip įprastai daromas poveikis asmenims, liudijantiems prieš įtariamuosius? Ir kaip žmogus galėtų apsisaugoti?
– Prekybos žmonėmis atvejais poveikis daromas iškart palaužus žmogaus valią. Asmuo įbauginamas taip, kad net bijotų kažką daryti be išnaudotojo leidimo. Net jei nukentėjęs asmuo sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, vien akistata su prekiautoju žmonėmis gali taip išgąsdinti, kad jis atsisakys kalbėti.
Poveikis gali būti atliekamas bauginimais, grasinimais, fiziniu užpuolimu ar psichologiškai smurtaujant. Fizinį smurtą įrodyti visada lengviau. Tačiau psichologinio smurto žala yra nematoma.
Pavyzdžiui, kaip įvardinti padarytą žalą, kai prie namų durų žmogus randa kapinių vainikus ar uždegtas žvakes, kažkas baugina ir persekioja šeimos narius, atsiliepus telefonu girdimas tik alsavimas į ragelį, prie namų vis stovi nematyti automobiliai arba viešose vietose seka grėsmingo stoto vyrai?
Tokiais atvejais svarbu fiksuoti bet kokius įrodymus: įrašyti pasikartojančius telefoninius skambučius, kopijuoti elektroninius laiškus, fotografuoti nuolat pravažiuojančių automobilių identifikacinius numerius.
Specialistai, gavusieji tokią informaciją, privalės reaguoti. Be kreipimosi į teisėsaugą joks poveikis nebus identifikuojamas, o su kylančia baime ir įtampa kuo toliau, tuo sunkiau bus gyventi.
– Ar Lietuvoje veikia nukentėjusiųjų nuo poveikio apsaugos mechanizmas, pavyzdžiui, apsauga, skiriamas įslaptintas būstas, papildoma psichologinė pagalba?
– Apie tokį mechanizmą ar sistemą neteko girdėti. KOPŽI ir kitos šiame lauke dirbančios nevyriausybinės organizacijos nukentėjusiems padeda taikydamos visapusišką kompleksinę pagalbą pagal individualius poreikius: surandame naują saugesnę gyvenamąją vietą, teikiame psichologinę pagalbą, lydime į apklausas ir teismo posėdžius.
Nepriklausomai nuo paros laikos, kada kreipiasi prekybos žmonėmis auka dėl patiriamo poveikio, iš karto reaguojame: konsultuojame gyvai arba nuotoliu patį asmenį, konsultuojamės su kompetentingais advokatais ir pranešame teisėsaugai.
Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.
Gintaras šiuo metu vis dar laukia galutinio teismo sprendimo prekybos žmonėmis byloje. Ir vis dėlto jo istoriją, papasakotą Emilijos, jau dabar norisi vadinti sėkminga. Vien dėl to, kad vaikinas rado jėgų nepasiduoti ilgoje ir sudėtingoje kelionėje dėl teisingumo ir pripažino, jog jam reikalinga pagalba.
Kova prieš prekybą žmonėmis tikriausiai būtų neįmanoma be dviejų veikiančiųjų pusių – organizacijų, kurios padeda prekybos žmonėmis aukoms atsistoti ant kojų po ilgų išnaudojimo metų, ir prekybos žmonėmis aukų, nusprendusių ieškoti pagalbos, liudyti prieš išnaudotojus ir viešinti savo istorijas, o ne tylomis gyventi su baime.
Vaikino, kurį pavadinome Gintaru, istorija bei apie tai, kaip vyksta verbavimas ir kaip žmonės gali apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis, kartu su Emilija dalinomės 2023-08-21 LRT radijo laidoje „10-12“. Laidos epizodą galite perklausyti čia.
Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje (skambinant iš užsienio + 370 616 91119).
Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/ ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos žmonėmis atvejį.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „NVO, teikiančių kompleksinę socialinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, bendradarbiavimo gebėjimų stiprinimas, dalyvaujant sutelktiniuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose ir vystant prevenciją su išorės partneriais“, finansuojamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.
Autorės:
Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė
Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023-10-07, https://ve.lt/gyvenimas/apie-sekmes-ir-nesekmes-lyg-amerikietiskus-kalniukus-prekybos-zmonemis-auku-gyvenime