Žeminančiomis sąlygomis Belgijoje tualetus valę užsieniečiai, tarp kurių buvo ir lietuvis, buvo pripažinti prekybos žmonėmis aukomis. Tai Belgijos teisininkai sunkiai įrodinėjo net ketverius metus, rašo „Lietuvos rytas“.
Keliasdešimt naujųjų vergų iš Rytų Europos nuo 2005 iki 2008-ųjų po 15 valandų per dieną be jokių poilsio dienų valė tualetus degalinių greitojo maisto restoranuose „Carestel Motorway Services” prie autostradų Belgijoje. Visi užsieniečiai neturėjo jokių ryšių šioje šalyje ir nemokėjo nė vienos svetimos kalbos. Jie buvo atvykę iš Bulgarijos, Rumunijos, Moldovos, Maroko, Kazachstano, Vokietijos. Tarp jų buvo ir vienas lietuvis, užverbuotas Vokietijoje.
Žmonės gaudavo labai mažą atlyginimą, neturėdavo pertraukų tarp darbo valandų, o pinigus buvo žadama sumokėti tik pasibaigus darbo sutarčiai. Bendrovė „Carestel Motorway Services” darbuotojų nebuvo apdraudusi ir vežiojo juos iš vienos degalinės į kitą, kad išnaudojamų užsieniečių neaptiktų inspektoriai. Darbuotojus kamavo odos uždegimas ir alergija – šios ligos atsirado nuo chemikalų, naudojamų patalpoms dezinfekuoti. Tačiau nė vienam jų nebuvo suteikta gydytojo pagalba.
Verbavo per laikraščius
Šios bylos ištakos siekia 2004-ųjų pabaigą. Tuomet keliose Rytų Europos šalyse laikraščiuose pasirodė skelbimai, kad legaliam darbui Belgijoje ieškoma valytojų. Buvo pageidaujama darbuotojų vyrų. Sigitas (vardas pakeistas) apie šį skelbimą sužinojo iš kito lietuvio būdamas pas savo seserį Vokietijoje.
„Gente pasirašiau sutartį, kad esu įdarbintas valytoju. Sutarties teksto nesupratau. Buvo aišku tik tai, kad man mokės 450 eurų per mėnesį”, – pasakojo vyras.
„Kodėl sutikote dirbti už tokią menką sumą?” – pasiteiravau.
„Man sakė, kad gausiu maitinimą ir bus apmokėta nakvynė. Vokietijoje darbo nesusiradau, o sesers šeimai buvau tapęs našta”, – atsakė Sigitas.
Gyveno pusbadžiu
Atvežti į Gentą darbuotojai iš karto buvo išvežioti po degalines prie autostradų. Valytojams buvo paaiškinta, kad jie turės iš klientų rinkti pinigus už naudojimąsi tualetu – apie 50 euro centų. Kas dvi valandas reikėjo patikrinti, ar patalpos švarios, ir jas dezinfekuoti.
„Po savaitės paprašėme pinigų, bet iš pradžių nemokėjo nė cento. Mums paaiškino, kad viską mes gauname – valgyti ir darbo drabužius. Tačiau iš tiesų buvome pusalkaniai. Maistas buvo apdžiūvęs. Mus maitino tuo, kas likdavo nuo klientų ir nebuvo išpirkta nuo vakar dienos”, – skundėsi Sigitas.
Kadangi darbo vietos kas kelias dienas buvo keičiamos, valytojai nesuspėdavo išsikalbėti, kas kokiomis sąlygomis dirba. Jie nuolat buvo stebimi personalo, kad nebendrautų su lankytojais ir negalėtų pasiskųsti. Antrąjį darbo mėnesį smarkiai susirgo kartu dirbęs moldavas. Į Belgiją jis buvo atvežtas per Rumuniją.
„To vyro inkstai buvo nesveiki. Matyt, sušalo sėdėdamas ant sanitarinio mazgo grindų, kai šveitė plyteles. Tuomet ir paaiškėjo, kad nesame apdrausti ir jokios gydytojo pagalbos negalime gauti”, – pasakojo Sigitas.
Kelerius metus pusvelčiui tualetus šveitęs Sigitas tik grįžęs į Lietuvą sužinojo, kad turėjo teisę gauti didelę kompensaciją už tai, jog buvo paverstas prekybos žmonėmis auka. Vyras lankė kursus ir bendravo su psichologais. Didžiausia jo problema – nevisavertiškumo jausmas.
„Kodėl neprašiau kompensacijos už išnaudojimą? Pirmiausia buvo gėda pripažinti, kad nesugebėjau savęs apginti. Dažnas vyras verčiau nukentės negu prisipažins, kad elgėsi kaip mulkis. Be to, bijojau, kad būsiu išsiųstas iš Belgijos. Labiausiai to bijojo bulgarai ir rumunai. Tačiau ir aš nenorėjau važiuoti namo, nes niekas manęs ten nelaukė – tiktai nedarbas”, – kalbėjo buvęs tualetų valytojas.
Šiuo metu Sigitas dirba viename prekybos centrų Kaune. Jis tvirtina, kad tikrai nebūtų pakliuvęs į žeminančias sąlygas Belgijoje, jeigu jam kas nors būtų paaiškinęs jo teises.
Byla dar nebaigta
Ši išnaudojimo darbe byla Gente buvo išnagrinėta pernai. Vokietijos darbdavys sumokėjo 528 tūkst. eurų baudą už darbo teisės pažeidimus, o partneriai Belgijoje – 99 tūkst. eurų. Nusikaltimo organizatoriai nubausti laisvės atėmimo bausmėmis nuo vienų iki ketverių metų ir piniginėmis baudomis nuo 2 iki 59 tūkstančių eurų. Taip pat konfiskuotas automobilis, kuriuo buvo vežiojami tualetų valytojai. Tačiau nuteistieji kalėjime dar nesėdi – jie kreipėsi į apeliacinį teismą.
Nesuprato, kad buvo aukos
– Kuo išskirtinė ši byla? – pasiteiravo „Lietuvos rytas” Gento (Belgija) prokuroro Danny Meirsschauto.
– Nagrinėjant išnaudojimo darbe bylas labai sudėtinga įrodyti, kad šis nusikaltimas yra priskirtas prie prekybos žmonėmis kategorijos.
Pagal Belgijos baudžiamąjį kodeksą, prekyba žmonėmis apibūdinama kaip asmenų verbavimas, gabenimas, perdavimas, apgyvendinimas, šių asmenų kontrolė ar kontrolės perdavimas siekiant šiuos asmenis įdarbinti žmogiškąjį orumą žeidžiančiomis sąlygomis. Šiuo atveju buvo naudojamasi itin pažeidžiama tų asmenų padėtimi. Jie neturėjo kito pasirinkimo – tiktai leisti save išnaudoti. Savo šalyse jie neturėjo pajamų, nes ilgai negavo darbo, o Belgijoje buvo izoliuoti nuo visuomenės, negalėjo sulaukti pagalbos. Belgijoje šių žmonių atlygis už darbą buvo gerokai menkesnis už šalies atlyginimo minimumą, o darbo sutartys – fiktyvios.
– Valytojai noriai davė parodymus teisėsaugininkams?
– Jie bijojo ir painiojosi. Kai kurie netgi melavo apie gautą atlyginimą už darbą ir teigė, kad jiems mokėjo daugiau.
Taip jiems patarė darbdavys.
– Ar darbininkai, kurie buvo išnaudojami, gavo kompensacijas?
– Ne. Pagrindinė problema – jie nesuvokė savęs kaip išnaudojimo aukų ir vengė duoti parodymus teisme.
Kai kurie jų tvirtino, kad savo gimtosiose šalyse apskritai neturėjo jokių pajamų, todėl net menki atlyginimai jiems buvo išeitis.
Audronė Urbonaitė
Publikuota 2013 m. rugsėjo 14 d. http://www.lrytas.lt