Antradienį Seime vykusioje diskusijoje ekspertai ir valstybės įstaigų atstovai aptarė tikslingiausias priemones siekiant užtikrinti efektyvią seksualinio smurto prevenciją. Ekspertų akiratyje atsidūrė Stambulo konvencija, visuomenės nusistatymų ir nukentėjusįjį nuo pagalbos prašymo atgrasančios sistemos keitimas.
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė diskusijoje teigė, kad iki šiol Lietuvoje nėra sistemos, kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos.
„Praktikoje matome, kad moterys nelinkusios kreiptis pagalbos, nes netiki, kad kas gali padėti, netiki sistema, specialistais, pareigūnais. Kita vertus, mes neturime ir specialistų, kurie būtų parengti iš tikrųjų padėti nukentėjusiems žmonėms“, – sakė ji.
„Mes neturime tokiems žmonėms pagalbos. Neturime specialistų visose srityse – socialinėje, teisinėje, švietimo, žmonės tarsi užsimerkia prieš šitą problemą. Ir tada didžiausias antplūdis būna ant tų (nukentėjusių – LRT.lt) moterų. Mes visi linkę kaltinti ir taip jau nukentėjusias moteris: galbūt jos apsinuogino, galbūt pavartojo alkoholio ir pateko į kažkokias situacijas, išprovokavo. Kodėl tas žvilgsnis atkreiptas į moteris?“ – kelia klausimą D. Puidokienė.
Svarbu atpažinti seksualinį smurtą
Moterų informacijos centro atstovė Rugilė Butkevičiūtė diskusijoje kalbėjo, kad ne visos moterys atpažįsta seksualinį smurtą. Jos žino, kad joms atsitiko trauminis įvykis, bet nemoka atpažinti, kad tai buvo seksualinis smurtas, ypač kai kalbama apie traumą artimoje aplinkoje.
„Kai per mokymus paklausi tiek vyrų, tiek moterų, kas yra turėję lytinių santykių su savo partneriu, kai to nenorėjo, pasigirsta juokas ir atsakymas: o kas nėra? Kai pasakai, kad tai yra seksualinis smurtas, būna tyla“, – pasakoja R. Butkevičiūtė
Pasak Vilniaus moterų namų vadovės Lilijos Henrikos Vasiliauskės, moterys seksualinį smurtą atpažįsta, tačiau jos neturi tinkamo naratyvo: „Moterys neturi pasakojimo, kurį visuomenė suprastų ir išgirstų. Tai yra visuomenės problema. (…) Kada į mūsų centrą skambina moteris, ji savo situaciją bando formuluoti aptakiai, gražiai, švelniai: myli savo vyrą, stengiasi išsaugoti šeimos vertybes. Paskui, kai paklausi, kas iš tiesų atsitiko, išgirsti tokią žiaurią istoriją.“
Įvairovės ir edukacijos namų atstovė Lina Januškevičiūtė teigė, kad mokiniai jau po truputį žino smurto formas ir gali jas įvardyti, tačiau taip pat ne visada geba jas tinkamai atpažinti.
Nuo pat mažens vaikai turi mokytis atpažinti savo kūno ribas ir jau tada turi atsirasti ta sutikimo kultūra, kad išmoktų pasakyti „ne“, kai jiems kas nors negerai.
Dabar, anot jos, jau atsiranda ugdymo programų apie lyčių stereotipus ir smurtą, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į programos įgyvendinimą: „Dažnai nemokome jaunų žmonių, ką konkrečiai daryti, kai susiduri su netinkamu prisilietimu ar seksualiniu priekabiavimu.“
Sukurta sistema atgrasyti moterį kreiptis pagalbos
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė kalbėjo, kad yra sudaryta sistema, kaip atgrasyti moteris duoti parodymus, patyrus seksualinį smurtą.
„Eina kalba apie visiškai tiesioginį atpurtymą, kai aukai sakoma: bet tu pagalvok, ar tikrai tau šito reikia, reikės daug kalbėti. Ir sutrikusi moteris traukiasi“, – pasakojo ji ir teigė, kad, atvedęs auką į komisariatą, išgirsti daugybę auką bandančių atgrasyti kalbų: „Esu mačiusi guminę lazdą, padėtą ant stalo, ir buvo pasakyta: matai, kas būna melagiams. Tas atpurtymas sukuria tuos mažus (statistikoje esančius – LRT.lt) skaičius.“
Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovės Aleksandros Indilės manymu, teisėsauga turi atstovauti žmonėms ir jų teisėms, tačiau, pasak jos, šiandien girdime, kad aukos dažnu atveju neatstovaujamos.
„Aukos nėra girdimos, joms yra pateikiami reikalavimai, kurie dažnai net nėra realistiški. Jos turi įrodyti, kiek stipriai buvo pažeistos jų teisės“, – diskusijoje kalbėjo A. Indilė.
K. Mišinienė pastebi, kad nukentėjusieji nuo seksualinio smurto, kurie buvo apsvaiginti ar yra neįgalūs, susiduria su dar daugiau problemų. „Jie neturi jokių galimybių pasiekti teisingumo, nes nesvarbu, kad turi negalią, šiandien tu turi papasakoti rišliai, su visais įrodymais, kas tau nutiko. Tai yra neįmanoma. Ta atgrasymo sistema – išsikerojusi“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.
Verta atsigręžti į Stambulo konvenciją
Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė sako, kad jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, verta prisiminti ir Stambulo konvenciją.
„Tam tikra prasme einame ta linija, kad perkeltume Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę, neratifikuodami Stambulo konvencijos kaip tokios.
Tai, žinoma, gali būti strategija ir prieigos taškas, bet man norėtųsi paklausti, kur ta Stambulo konvencija ir kas su ja vyksta? (…) Man norėtųsi šį klausimą atnešti ant stalo ir vis dėlto klausti Seimo narių, Vyriausybės, kur esame, ar matome šio klausimo judinimą, nes tai galėtų bent jau iš dalies išspręsti daugelį problemų, kurias šiandien keliame“, – teigė J. Juškaitė.
Tyrimų apie seksualinį smurtą Lietuvoje svarba
Moterų informacijos centro atstovė R. Butkevičiūtė diskusijoje atkreipė dėmesį į tyrimų apie seksualinį smurtą svarbą: „Lietuvoje tyrimų, kurie būtų susiję būtent su seksualiniu smurtu, neturime. Mes turime tik europinius tyrimus.“
Anot pašnekovės, vadovaudamiesi tik europiniais tyrimais nesugebame parodyti Lietuvos visuomenei, kad problema egzistuoja ir yra aktuali ir mūsų šalyje.
Jai antrina ir asociacijos „Lygiai“ vadovė Reda Jureliavičiūtė: „Tyrimai yra labai svarbūs. Jais remiasi kiti elementai: socialinės kampanijos, kalbėjimas, pačios problemos viešinimas.“
Svarbu kalbėti apie atsakomybę
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė Sotirovič pastebi, kad Lietuvoje yra didelė problema atsakomybė už tokius nusikaltimus: „Turime didelius mastus kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje, vienokius ar kitokius mastus ikiteisminių tyrimų, bet atsakomybė pasiekia labai nedidelį skaičių žmonių. Tai kur jie dingsta? Nenueinama iki atsakomybės. Sakoma moterims: kodėl nesikreipei, kodėl nerašei skundo? O jei parašai – atsakomybės nėra.“ Ekspertės teigimu, svarbu kelti klausimą, kokios atsakomybės susilauks kaltininkas. „Kol nekelsime šio klausimo, mes reprodukuosime tą pačią problemą. Nepaisant to, kiek turime ikiteisminių tyrimų, visi kaltieji vienaip ar kitaip turi sulaukti atsakomybės, jei ne teisminės atsakomybės, tai viešosios. Nesulaukdami atsakomybės žmonės jaučiasi nebaudžiami – ką noriu, tą darau“, – mintimis dalijasi V. Pilinkaitė Sotirovič.
LRT.lt primena, kad Laisvės frakcijos atstovės Morgana Danielė ir Ieva Pakarklytė prieš dvi savaites parlamente pristatė trijų žingsnių apsaugos nuo seksualinio smurto paketą. Paketo autorės siūlo biudžete numatyti finansavimą specializuotoms paslaugoms, teikiamoms asmenims, kurie susidūrė su seksualiniu smurtu, ir rezoliuciją, kuria smerkiami seksualiniai nusikaltimai, kuriuos Rusijos kariai vykdo per karą Ukrainoje.
Taip pat Laisvės frakcijos narės siūlo Baudžiamojo kodekso pakeitimus, numatančius atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi be aiškiai išreikšto savanoriško sutikimo.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-10-05, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1793542/diskusijoje-apie-seksualinio-smurto-prevencija-lietuvoje-viena-izvalga-sukurta-sistema-kaip-atgrasyti-moteri-kreiptis-i-teisesauga