Atrodytų, gyvename informacijos amžiuje, o ne gūdžiais viduramžiais, tačiau, pasak Lietuvos „Carito“ projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės, prekybos žmonėmis tendencijos ir mastai per dešimt metų nepakito, o problema išlieka tokia pat aktuali.
Kasmet dėl seksualinių paslaugų iš Baltijos šalių išvežama per 3 tūkst. moterų, iš jų daugiau nei 1200 iš Lietuvos.
Tačiau Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM) l. e. Komunikacijos skyriaus viršininko pareigas Ramūno Matonio teigimu, nors ne visi nukentėję nuo šio nusikaltimo būna pripažinti nukentėjusiaisiais ir ne visi kreipiasi į teisėsaugos institucijas, pastaraisiais metais žiniasklaidoje pasirodanti informacija, kad tūkstančiai Lietuvos piliečių kasmet parduodami į vergiją yra niekuo nepagrįsta ir negali būti tikroviška net logine prasme, esant Lietuvoje apytiksliai tik 3 mln. gyventojų.
Nors tikslūs duomenys apie aukas iš tiesų ginčytinas klausimas, ši problema egzistuoja kad ir koks jos mastas bebūtų, o be seksualinio išnaudojimo, Lietuvoje taip pat dažnėja ir priverstinio įdarbinimo bei priverstinio įtraukimo į nusikalstamą veiklą atvejų, prekybos vaikais nusikaltimų.
Tikros istorijos
„Mane, trijų mėnesių kūdikį, paliko mama. Užaugau vaikų globos namuose, įstojau mokytis, tačiau studijoms labai trūko pinigų. Pažįstamas vaikinas pasiūlė vasarą išvažiuoti į Ispaniją padirbėti, sakė reikės skinti apelsinus, darbas nesunkus ir užsidirbsiu pinigų studijoms. Kai atvažiavome, man pasakė, jog pamirščiau apelsinus – turėsiu dirbti prostitute… Buvau parduota, verkiau, nesutikau, o tada mane mušdavo, daužydavo, pririšdavo prie lovos ir prievartaudavo“, – pasakojo viena nukentėjusioji.
„Gyvenau kaime su mama, jos sugyventiniu ir broliais. Trylikos metų mane išprievartavo patėvis. Pasakiau mamai, bet ji manimi netikėjo. Man buvo labai skaudu ir po trijų metų išvažiavau mokytis siuvėjos specialybės. Susiradau draugę, o ji pasiūlė važiuoti pailsėti į Vokietiją. Apsidžiaugiau, nes niekada nebuvau užsienyje. Vokietijoje mane uždarė į kambarį ir pasakė, jog vakare ateis vyras ir turėsiu viską daryti, ko jis norės. Aš verkiau ir galvojau, jog noriu mirti. Ašaros nepadėjo, turėjau tapti prostitute“, – guodėsi kita prekeivių žmonėmis auka.
Kas skatina prekybą?
„Prekyba žmonėmis nėra vien ore kabanti problema, ji susijusi su visos mūsų visuomenės padėtimi, ekonominiu ir socialiniu išsivystymu. Negalime teigti, kad mūsų gyvenimas yra puikiai sutvarkytas, dėl to visi veržiasi į užsienį, o prekyba žmonėmis yra labai susijusi su migracija“, – tikino K. Mišinienė.
Anot jos, ieškodami atsakymo, kodėl tokie dideli emigracijos mastai Lietuvoje, rasime atsakymą ir į klausimą dėl prekybos žmonėmis.
Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalija Kurčinskaja atskleidė, kad daug kas iš dingusių žmonių, dėl kurių kreipiamasi į jų įstaigą, būna patekęs į prekeivių žmonėmis rankas, tačiau pasakyti konkrečius skaičius yra beveik neįmanoma, nes žmogui atsiradus artimieji linkę nuslėpti, kur buvo žmogus, kuo vertėsi ir, ar buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę.
„Visos jaunos merginos galvoja, kad joms taip nenutiks, o tos, kurios buvo įkliuvusios, buvo kvailos ir naivios. Jaunimas neturi baimės jausmo – štai kame problema“, – pažymėjo N. Kurčinskaja.
Prekybos žmonėmis nemažėjantiems mastams N. Kurčinskajos nuomone, turi tai, kad svarbi informacija dažnai nepasiekia jaunimo arba būna jiems neįdomi. Taip pat valstybės dėmesys paauglių užimtumui po pamokų ir moraliniam švietimui yra nepakankamas, be to, visuomenėje, mokyklos ir šeimose stebimas susvetimėjimas ir žiniasklaida pateikia iškreiptą informaciją apie Vakarų šalių gyvenimą ir būdą.
Prekeiviai ir artimųjų tarpe
R. Matonio teigimu, nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis dažnai tampa asmenys, patikėję pažadais apie galimybę greitai užsidirbti daug pinigų neturint išsilavinimo, atitinkamo darbo patirties, nemokant užsienio kalbos, nors siūlomas darbas yra kitoje valstybėje, ar susigundę galimybe „nemokamai“ pakeliauti po užsienį.
„Prekeiviai žmonėmis dažniausiai yra pažįstami asmenys – kaimynai, klasės draugai bei jų artimieji ar pažįstami, net giminės. Iš pradžių įgyjamas pasitikėjimas, potencialios aukos vaišinamos, dovanojami įvairūs daiktai ar teikiamos paslaugos, vėliau pasisiūloma ir įdarbinti, rodomi jų pačių dirbant užsienyje įgyti brangūs daiktai, nuotraukos, net pinigai…“, – teigė jis.
Dar vienas išplitusių metodų – „loverboy“ strategija, kai jaunuolis nusižiūri auką, tampa jos draugu ar mylimuoju, kalbina išvažiuoti į užsienį padėti ką nors dirbti ar šiaip apsilankyti užsienyje. Tokiu būdu mergina atsiduria „bordelyje“.
Su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti K. Mišinienė pabrėžė, kad dažniausiai verbuojamos ir į pinkles pakliūna pažeidžiamų grupių merginos ir moterys, kurios yra vaikų globos įstaigų auklėtinės, vienišos mamos, bedarbės ar turi psichinių sutrikimų.
Darbo pasiūlymus būtina tikrinti
„Prevenciniuose bukletuose pabrėžiame – nepasirašinėkite sutarčių, kurių nesuprantate, neatiduokite dokumentų. Tačiau realybėje darbo ieškantys ar skolų turintys žmonės pasirenka riziką ir nelegalius uždarbio būdus“, – neslėpė susirūpinimo K. Mišinienė.
Pasak jos, yra gausu naudingos informacijos ir nuorodų darbo biržos, socialinio darbo ir apsaugos, vidaus reikalų ministerijos svetainėse. Taip pat visada galima tiesiogiai nusiųsti užklausas, jeigu žmogus žino, kur važiuoja dirbti, ir nori patikrinti, ar jo darbdaviai legalūs, ar išgalvoti.
„Tikrai nėra taip, kad negali niekuo pasitikėti, bet juk jauni žmonės moka naudotis kompiuteriu ir tikrai gali informaciją patikrinti – minimalus kiekis žinių apie šalį ir darbdavį turi būti surinktas“, – aiškino ji.
Pasak R. Matonio, per nerūpestingumą patekus į pinkles, esant uždarytam ar neturint galimybės paskambinti, būtina kelti triukšmą, kad būtų atkreiptas aplinkinių dėmesys ir būtų galimybė prašyti pagalbos. „Jeigu įmanoma judėti, reikėtų bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivį gatvėje, vietos policiją, Lietuvos Respublikos atstovybę ar Tarptautinės migracijos organizacijos biurą toje valstybėje“, – patarė policijos atstovas.
Pažeidžiami žmonės nesipriešina
Tačiau didžiausia problema yra ta, kad pasitaiko žmonių, kurie nesugeba įvertinti situacijos ir tinkamai vertinti aplinką, neatskiria „gėrio“ nuo „blogio“ ir tik todėl pasitaiko tokių situacijų, kai aštuoniolikmetė įlipa į mikroautobusą ir važiuoja į Londoną su keliais litais kišenėje ir rankine per petį, o kai atvažiuoja – jai liepia atidirbti prostitute už bilietą.
„Sveikas žmogus galbūt pasipriešintų ir sakytų „ne, aš to nedarysiu, kreipsiuosi į policiją“, bet iš pažeidžiamo žmogaus pasipriešinimo nebūna. Merginai atrodo, kad ji privalo atidirbti. Galima sakyti, tokiems dalykams nepasipriešina žmonės, kurie ir Lietuvoje daug kam nesipriešino ir kurių suvokimas apie savo teises yra ribotas“, – svarstė K. Mišinienė.
„Carito“ projekto koordinatorės nuomone, pasipriešinimas susijęs su asmenybės branda ir tam tikromis vertybėmis, o žmonių, kurie įtraukiami į prostituciją, problemos dažniausia būna prasidėjusios iki atsiduriant ant Londono, Hamburgo ar Paryžiaus viešnamio slenksčio, tos problemos prasidėjo dar Lietuvoje, šeimoje,vaikų globos įstaigose, kur buvo smurtaujama ir pan.
„Tų žmonių pasitikėjimas savimi ir pasaulio suvokimas dažnai yra iškreipti ir palaužti, o prostitucija yra tam tikra ankstesnio nepritapimo pasekmė“, – tikino ji.
„Tomis merginomis nusikaltėliai gali naudotis be baimės, nes jos išvaizdžios, jaunos ir gina savo sutenerius. Jei reikėtų liudyti prieš juos ar parašyti pareiškimą, kad ją nuskriaudė, mergina su protine negalia to nepripažintų ir sakytų, kad tai labai geras žmogus, nes pasiūlė jai tokį gerą darbą. Tai yra lengviausias būdas išvengti atsakomybės, kai auka neliudija prieš tave“, – paaiškino N. Kurčinskaja.
Patys lietuviai išveža
„Caritas“ atstovė piktinosi, kad būtent lietuviai tarpininkauja ir savus žmones parduoda į užsienį. „Juk neatvažiuoja į Lietuvą albanai ar turkai patys ieškoti „šviežios mėsos“ savo bordeliams. Tai mūsų žmonės, kaimynai ir draugais, su jais mes susiduriame viešoje vietoje ir todėl tai yra visų mūsų atsakomybė“.
K. Mišinienė prisiminė atvejį, kai Danijoje 2011 metų gale nuskambėjo Kopenhagos teismo nuosprendis lietuviui, kuris išvežė lietuvaitę – pažeidžiamą protiškai atsilikusią merginą – ir įkalbėjo ją užsiimti prostitucija, pažadėjo, kad ji daug uždirbs, laikė ją uždaręs ir pelnėsi iš jos.
Vyrai taip pat įkliūna
Dingusių žmonių šeimų paramos centro atstovė papasakojo, kad būna, jog patekę į vergovę, žmonės dingsta ir penkiolikai metų. Neseniai nuskambėjo atvejis Anglijoje, kai patekę į sunkią padėtį ar neturintys pinigų grįžti namo atsidūrė pas čigonus darbo vergovėje.
Ji prisiminė, kad neseniai sulaukė skambučio apie Vokietijoje dingusį vyrą, kuris neva buvo jau susiruošęs grįžti namo iš Bremeno, kur jam nesisekė. „Jis jau nuo 2008 metų grįžta namo. Pranešė artimiesiems, kad perka bilietą ir dingo. Žudyti jo nebuvo už ką – juk pinigų neturėjo“, – svarstė pašnekovė.
Taip pat buvo atvejis, kai Ispanijoje Rusijos mafija suviliojo lietuvį ir per prievartą jį „įkišo“ apelsinų skinti. Jis negaudavo jokio atlyginimo ir jį kas mėnesį veždavo į paštą, kur jis rašė laiškus tėvams ir prašė pinigų atsiųsti, o paskui patys pasisavindavo jo gautą pavedimą.
Nepilnamečius išveža vogti
Pasak N. Kurčinskajos, žmogų išnaudoti yra įvairiausių formų. Dabar pasitaiko, kad nepilnamečiai iš Lietuvos vežami į Norvegiją vogti. Nusikaltėliams tai naudinga, nes nepilnamečio negalima nubausti.
Ji stebėjosi tuo, kad pagal Šveitimo ir mokslo technologijos centro duomenis, 2010-2011 metais mokykloje nesilankančių vaikų skaičius siekė 15 tūkst., bet tik 7,5 tūkst. deklaravo, kad išvykę su tėvais į užsienį.
„Likusieji nerasti. Jų nėra, tai kur jie gali būti? Gali būti išvežti, parduoti, mes to nežinome. Pakėlėme didelį vajų ir iš Prezidentūros gavome atsakymą. Jeigu kontrolieriaus įstaiga sako: “Manytina, kad jie išvažiavo į užsienį su tėvais nedeklaravę„, man manytina, kad jie galėjo būti parduoti organams, pedofilams ar dar kažkam. Manyti galima daug ką, bet reikia juos surasti“, – piktinosi pašnekovė.
Policijos departamento prie VRM duomenimis, buvo bylų, kuomet vaikai buvo išnaudojami vagystėms užsienyje, tačiau prievarta jų atžvilgiu nebuvo taikoma, vykdavo savo noru, patys turėdami tikslą iš to pasipelnyti. Tokia veikla nebuvo kvalifikuota kaip prekyba žmonėmis, o tyrimas pradėtas kaip nepilnamečio įtraukimas į nusikalstamą veiką.
R. Matonis patikino, kad greitu metu bus padarytos LR Baudžiamojo kodekso pataisos, kuriose vaikų išnaudojimas elgetavimui ar vagystėms bus kriminalizuota kaip prekyba žmonėmis.
Faktai
Pasaulyje kasmet parduodama apie 800 000 žmonių, iš jų beveik pusė nepilnamečių, apie 80 procentų moterų, iš kurių apie 2/3 tampa seksualinio išnaudojimo aukomis.
Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuro duomenimis, prekybos žmonėmis aukomis yra tapę apie 12,3 milijonų žmonių visame pasaulyje.
Ne mažiau kaip 180 tūkst. prekybos žmonėmis aukomis tapusių moterų kasmet atvyksta į Europos Sąjungos šalis, iš jų nemažas procentas iš Lietuvos. Taip pat tūkstančiai moterų iš Rytų Europos vežamos į Izraelį.
Susidūrus su prekyba žmonėmis, reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 1-os valdybos Prekybos žmonėmis tyrimo skyrių tel.: 8 5 271 9901, 8 5 271 9284 (nuo 8.00 iki 17.00 val. darbo dienomis).
Julija Kiško
Publikuota 2012 m. sausio 22 d. www.balsas.lt