Viename iš mūsų saugių būstų, ankštame kambarėlyje sėdi vaikų gydytojas iš Tadžikistano ir pasakoja, kiek vaikų jis yra išgydęs, išgelbėjęs.
Šiandien jis – išnaudotojiško darbo auka Lietuvoje, dirbęs be atlygio didelėje tarptautinėje transporto įmonėje.
Tame pačiame kambarėlyje glaudžiasi dar keli jo tėvynainiai, visi apgauti tarpininkų, darbdavių, nesuprantantys, kodėl jie, mėnesių mėnesiais neišlipdami iš sunkvežimių kabinų, ar statę lietuviams namus, liko savo “bosams” dar ir skolingi.
Prie šių istorijų negali priprasti, tačiau ta, kurioje tadžikas vairuotojas trylika kartų vyksta maldauti savo darbdavio grąžinti jam atimtą asmens dokumentą, jau yra ne apie darbinius santykius, ji – apie tikriausią vergovę mūsų panosėje.
O tą sekantį, keturioliktą kartą, mes vykstame kartu, pasitelkus ir policijos pajėgas.
Pamatęs pareigūnus, įsiutęs darbdavys akimirksniu tampa sukalbamas, atitraukia savo parankinius, grąžina dokumentą.
Moterys Migracijos departamente ploja rankomis, džiaugiasi – “yra tikrai draugiškai migrantams nusiteikusių įmonių šalyje, jos tik tadžikus ir uzbekus darbina, kiekvieną savaitę po kelis ten nusiunčiam…”