Laisvės garsas – be didelės reklamos, bet su didžiule sėkme šios vasaros bei rudens sandūroje keliuose Lietuvos kino teatruose rodytas filmas – tiesiog sukrečiantis! Nors pasakojantis realiai nutikusią vaikų gelbėjimo iš seksualinės prievartos Kolumbijoje istoriją, tačiau kažkas dar bandė jį menkinti, neva tai – pramanai ir sąmokslo teorijos…
Tarptautinės organizacijos tvirtina, jog vaikų prostitucija yra dažniausiai sutinkama seksualinio išnaudojimo forma Kolumbijoje –Pietų Amerikos valstybėje su beveik 52 mln. gyventojų. Joje kasmet fiksuojama baisi statistika – apie 200 tūkst. vaikų šalyje patiria seksualinę prievartą, daugiau nei 35 tūkst. yra įtraukti į komercinį seksualinį išnaudojimą. Vaikai čia matomi su savo prievartautojais viešosiose vietose, gatvėse ar viešbučiuose. Viena iš tragiškiausių jau pusę amžiaus besitęsiančio karinio konflikto tarp vyriausybės ir kai kurių partizanų grupių (guerillas) pasekmių yra didelė vaikų paklausa tarp kovotojų, kad patenkintų šių seksualinius poreikius; neretai vaikai yra naudojami ir kaip atlygis už suteiktą informaciją.
Jūsų dėmesiui – interviu tiesiogiai iš Kartachenos, vienos labiausiai turistų pamėgtų vietų Kolumbijoje. Čia veikia profesionalų ir savanorių suburta organizacija Fundación Renacer, kurios atsiradimą paskatino Adoracijos seserys – Švenčiausiojo Sakramento ir Meilės tarnaičių kongregacijos (įkurtos šv. Marijos Mikaelos 1856 m. Ispanijoje) vienuolių darbas su užsiimančiomis prostitucija moterimis. Specialiai Artumos skaitytojams pasakoja vienas iš šios organizacijos darbuotojų Sergio Rivera.
Kada ir kodėl organizacija buvo įkurta, ir kaip ji veikia?
Mūsų pavadinimas Renacer reiškia „atgimęs“, o fondo šūkis – išgelbėkime nors vieną vaiką! Esame nevyriausybinė organizacija, veiklą pradėjome 1988 m., siekdami dirbti su vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinio išnaudojimo. Pamažu tapome pavyzdžiu, sprendžiant seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis problemas Kolumbijoje. Šiuo metu turime globos centrus Kartachenoje ir Gvachyroje, taip pat vykdome prevencinę ir informacinę veiklą visoje šalyje
Renacer veikia trimis kryptimis. Vykdome plataus masto prevenciją, apimančią įvairias suinteresuotas šalis, kad būtų mažinamas smurto prieš vaikus paplitimas. Antroji – turime namus, kuriuose rūpinamės nukentėjusiais ir ypatingos priežiūros reikalingais vaikais. Vykdome psichologinės pagalbos, socialinio darbo su šeimomis, švietimo, ugdymo ir meno programas, leidžiančias berniukams ir mergaitėms maksimaliai ugdyti savo gebėjimus ir lengviau įveikti patirtas traumas bei dėl jų likusį pažeidžiamumą.
Taip pat teikiame teisinę pagalbą ir atstovavimą aukoms.
Trečioji – nuolat apžvelgiame ir sisteminame seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis dinamiką, kontekstus ir ypatumus šalyje. Pagal tai sukūrėme strategiją, kaip prieiti prie aukų ir susipažinti su jų rūpesčiais, skausmais ir poreikiais. Ištyrėme psichologinį seksualinio išnaudojimo poveikį aukoms, ir tai leidžia tobulinti pagalbos ir prevencijos modelį. Procesai vykdomi orientuojantis į auką, žmogaus teises ir geriausius vaikų interesus.
Suprasdami, kad kovojant su prekyba žmonėmis ir mergaičių, berniukų bei paauglių seksualiniu išnaudojimu komerciniais tikslais, svarbiausia yra prevencija, parengėme politinio lygmens iniciatyvas, padėjusias sustiprinti vaikų aukų apsaugos teisinę sistemą. Taip pat pasiūlėme prevencijos modelį ir pavadinome jį saugia aplinka. Siekiame, kad įvairių sektorių atstovai suprastų, jog seksualinis išnaudojimas yra viena iš smurto formų, pagrindinių teisių pažeidimas ir ištisa skalė sunkių, tarpusavyje susijusių nusikaltimų. Bandome kuo labiau informuoti apie šios problemos rimtumą, skatiname pripažinti nepilnamečius kaip teisių turėtojus ir siekiame, kad aukos patirtų solidarumą ir empatiją.
„Sekso turizmas“ Kolumbijoje – kada tai prasidėjo, kas yra aukos ir nusikaltėliai?
Beje, mes vartojame kitą terminą – „seksualinis išnaudojimas kelionių ir turizmo kontekste“. Toks pasibaisėtinas reiškinys Kolumbijoje egzistuoja labai seniai ir jo paplitimą matome daugelį metų. Po 1996 m. Kartachenoje atlikto tyrimo stengiamės atkreipti dėmesį į šią problemą. Deja, turizmo infrastruktūra naudojama seksualiniam išnaudojimui ir prekybai žmonėmis, išnaudotojai slepiasi po anonimiškumo skraiste, leidžiančia turistams lankytis ir būti kitoje aplinkoje ar vietose nei įprastinė jų gyvenamoji vieta. Taip pat perkamosios galios turėjimas skurdžiose šalyse leidžia įsivaizduoti, kad žmogus gali viską nusipirkti.
Vaikų išnaudojimą skatina ir giliai įsišaknijęs narkotikų platinimas bei vartojimas, siaučiančios ginkluotos gaujos, visiško skurdo problema, prastos gyvenimo sąlygos, daug migrantų, ypač iš Venesuelos. Riohačoje – nuostabiame kurorte Karibų jūros pakrantėje šiaurės rytų Kolumbijoje – atliktas tyrimas leido identifikuoti pažeidžiamus berniukus, išnaudojamus vyrų ir moterų. Nuo pat krizės Venesueloje pradžios čia plūdo nelydimi, atskirti nuo savo šeimų vaikai. Žaibiškai atsirado palankios sąlygos seksualiniam vaikų išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Tuo sunkiu laikotarpiu, be mūsų, čia neveikė jokia kita pagalbos organizacija.
Aukomis gali tapti bet kuris vaikas, turintis prievartos istoriją, socialinę rizikos situaciją, vartojantis psichoaktyvias medžiagas ir t. t. Išsiskiria tai, kad išnaudojami vaikai dažniausiai būna iš turistinių vietų ar miestų. Į kai kuriuos miestus skirtingais metų laikais (dažnai siejamus su Europos ir Šiaurės Amerikos atostogų sezonais) vaikai ir moterys atvyksta uždarbiauti ir būna išnaudojami. Be to, 1996 m. atlikdami tyrimą nustatėme, kad tuo metu išnaudotojai daugiausia buvo ispanai, italai ir Šiaurės Amerikos gyventojai. Vėliau, labiau atsivėrus turizmui, tautybės tapo įvairesnės. Kita problema, su kuria susiduriama tokiuose miestuose kaip Kartachena, yra ta, kad čia atplaukia kruiziniai laivai, o tada kai kurie turistai yra vežami į „patrauklias“ miesto vietas, kur užsiimama prostitucija, tuomet taip pat išnaudojamos moterys ir vaikai.
Kelionių ir turizmo srityje išnaudotojai dažniausiai yra dviejų tipų: vieni nuolat naudojasi turizmo veikla ir infrastruktūra seksualiniam išnaudojimui, kiti – atsitiktiniai, jų galutinis tikslas nėra išnaudojimas, tačiau kai randa tokią galimybę, ja ir naudojasi. Abiem atvejais prievartautojai yra kalti dėl savo veiksmų, ir niekaip negalima pateisinti vaikų išnaudojimo.
Kiek prievartautojų yra nuteisiama?
Šių nusikaltimų išviešinimo ir išnaudotojų sulaikymo procesai vis dar yra pavieniai. Taip yra todėl, kad teisminis bylų nagrinėjimas paprastai tipizuojamas ir klasifikuojamas įvairiais būdais. Per šiuos 35 darbo metus lydėjome tūkstančius aukų teismuose, ir būtent čia aukų gynėjo figūra yra esminis elementas, užtikrinantis ne tik teisingumą ir žalos atlyginimą, bet ir tinkamą nusikaltimo kriminalizavimą teisminiuose procesuose. Pavyzdžiui, 2020–2023 m. vyko 13 apkaltinamųjų nuosprendžių (įskaitant ankstesnių metų procesus); 32 procesai – naudojantis teisiniu atstovavimu ir 27 suėmimai.
Aktualu ir tai, jog kai kuriuose teisminiuose procesuose smurtautojai gali ir nebūti iškart sulaikyti. Šie procesai paprastai būna lėti ir trunka kelerius metus. Kolumbijos teisingumo sistema yra neveiksminga, o tai reiškia, kad byla gali užtrukti vidutiniškai nuo vienerių iki penkerių metų, kol bus paskelbtas galutinis nuosprendis. Kai kurios aukos teisingumo laukia ilgiau nei penkerius metus.
Kada Kolumbija pasieks pergalę prieš „sekso turizmą“? Ko reikia pergalei pasiekti?
Seksualinio išnaudojimo prevencijos ir kovos su prekyba žmonėmis srityje padaryta didelė pažanga, tačiau kelias iki pergalės dar labai ilgas. Apskritai mūsų šalis rodo vis didesnį nuolatinį susirūpinimą šiomis problemomis, turime tvirtą ir nuoseklią reguliavimo sistemą, taip pat įvairius tarpinstitucinius mechanizmus, skirtus kovai su šia piktžaizde. Pavyzdžiui, Prekybos, pramonės ir turizmo ministerija nuolat dirba, kad turizmo paslaugų teikėjai laikytųsi reikalavimų, užtikrinančių, kad jų erdvėse būtų saugi aplinka vaikams. Tai reiškia, jog turi būti sukurtos komunikacijos strategijos, parengti rizikos situacijų nustatymo protokolai, nustatyti ataskaitų teikimo būdai ir prisiimti įsipareigojimai, pagrįsti deramu rū pesčiu dėl žmogaus teisių ir pagrindinių Jungtinių Tautų principų. Šiuo metu turizmo paslaugų teikėjai (nakvynės namai ir kitos įmonės), norintys vykdyti teisėtą veiklą, privalo to laikytis. Tai didelė pažanga reguliavimo srityje. Taip pat vienas iš iššūkių yra nuolatinė šių procedūrų stebėsena ir vertinimas, kad jos būtų ne tik reikalavimas „popieriuje“, bet ir aiškūs bei efektyvūs aktyvios prevencijos veiksmai. Tačiau tai glaudžiai susiję su individualia verslininkų valia.
Kita vertus, susidūrėme su sunkumais – kelionių ir turizmo sektorius neapsiriboja tik viešbučiais ir apgyvendinimo įmonėmis ar kelionių agentūromis, turinčiomis laikytis šių reikalavimų. Šiam sektoriui priklauso privačios įmonės, pvz., sausumos ar oro transporto įmonės, restoranai, barai, taip pat papildomi turizmo paslaugų teikėjai (kaip paplūdimio prekeiviai), kurie teikia paslaugas ar parduoda prekes neoficialiai. Vienas iš pagrindinių poreikių šioje srityje – užtikrinti, kad visi šio sektoriaus dalyviai suvoktų savo vaidmenį, prisiimdami bendrą atsakomybę už vaikų apsaugą.
Kitas iššūkis – internetas ir skaitmeninis amžius, kuriame gyvename. Svarbu suprasti, kad skaitmeninėje aplinkoje kyla naujų iššūkių ir atsiranda nauja vartojimo dinamika. Pvz., apgyvendinimo nuomos platformos AirBnb ar Booking leidžia bet kuriam asmeniui pateikti savo gyvenamąją vietą turistams apgyvendinti. Čia išryškėja teisinio reguliavimo ir normatyvų trūkumai, dėl kurių reguliavimas tokiu atveju iš esmės priklauso nuo atskirų asmenų valios, o reguliavimo apimtis vis dar menkai atitinka realius poreikius (tas pats ir su transporto platformomis, pvz., Uber). Dar reikia nueiti ilgą kelią, nes šių platformų potencialas nustatyti vaikams pavojingas situacijas ir vietas yra labai didelis.
Taip pat svarbu, kad ir kitos įstaigos, pvz., barai, restoranai, naktiniai klubai, kavinės ir t. t., būtų įtrauktos į galimų rizikos situacijų nustatymo ir pranešimo apie jas strategijas, nes, pvz., daug kartų išnaudotojų ir aukų kontaktai čia gali būti užmegzti dar iki įvykstant seksualinės prievartos aktui.
Labai svarbu toliau dirbti kartu su valdžios institucijomis ir valstybės pareigūnais, kad būtent jie galėtų pastebėti įspėjamuosius požymius ar riziką, būtų apmokyti veiksmingai nustatyti nusikaltimų padarymo būdus, reaguoti į juos, sukurti atitinkamą institucinę sistemą, daugiausia dėmesio skiriant aukai ir žmogaus teisėms. Tačiau reikia daugiau biudžeto investicijų, idant tokios institucijos kaip prokuratūra ir policija turėtų finansinių išteklių visam procesui.
Ar aukos pasitiki policija? Ar galite papasakoti apie kokią nors teisme (ne)sėkmingai išspręstą bylą?
Nukentėjusiųjų pasitikėjimas bet kuria valdžios institucija yra menkas. Gal tai lemia pačių vaikų patirtas smurtas ir jų įsivaizdavimas apie suaugusiuosius bei valdžios institucijas. Jų autoritetas ir pasitikėjimas formuojasi patirtu (pvz., iš tėvų ir mokytojų) apleistumu. Būna, kad pačios valdžios institucijos smurtauja prieš aukas, jas atskiria ir diskriminuoja. Tačiau pastaruoju metu policija laikosi į vaiko teises ir aukas orientuoto požiūrio. Šios pastangos taip pat susiduria su sunkumais, nes pasitaiko policijos pareigūnų, kurie yra suteneriai arba priklauso prekybos žmonėmis tinklui. Ir dėl to aukos gali nepasitikėti bei nesikreipti pagalbos.
Sistema sukurta remiantis į suaugusiuosius orientuotu požiūriu, todėl kartais neatsižvelgiama į vaikų – aukų interesus ir tikruosius poreikius. Nors valstybė numato, kad kiekvienas su vaikyste susijęs sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus ir jų teisių viršenybę, ji linkusi padaryti juos nematomus ir sumenkinti jų poreikius.
Renacer teisiškai lydi aukas ir skatina saugios aplinkos kūrimo procesą, apimantį informuotumo didinimą ir policijos, prokurorų bei kitų institucijų mokymus, kad jos suprastų nusikaltimus, jų pasireiškimo būdus įvairiomis aplinkybėmis, įskaitant kelionių ir turizmo kontekstą. Tai leido vis daugiau valdžios institucijų jautriau reaguoti į šią problemą, o jų veiksmai tapo tikslesni.
Tarp sėkmingų atvejų paminėčiau tą, kai už grotų atsidūrė la madame – sutenerė, kuri disponavo mergaitėmis seksualiniam išnaudojimui aukšto lygio turizmo sektoriuje siūlė jas turtingiems turistams Kartachenos mieste.
Taip pat yra pavykę pasiekti, kad išnaudotojų turtui valstybė įvykdytų „domeno išnykimą“ (tai teisinė priemonė, kai turto savininkai praranda teisę į turtą, kurį turint buvo vykdomi išnaudojimo veiksmai, ir šis tampa valstybės nuosavybe).
Neseniai Kartachenoje buvo suimti asmenys, priklausantys sutenerių ir išnaudotojų tinklams. Jie yra prostitucijos vietų, kuriose buvo išnaudojami vaikai iš Kolumbijos ir Venesuelos, savininkai arba darbuotojai.
Šie procesai buvo vykdomi kartu su valdžios institucijomis, policija ir prokurorais, su kuriais per daugelį metų užmezgėme gerus bendradarbiavimo santykius, suprasdami, kad bendras tikslas yra apsaugoti vaikus. Kartu padarėme didelę pažangą, siekdami atkurti aukų teises ir suteikti joms galimybę kreiptis į teismą. Tai ilgų metų nepertraukiamo darbo visoje šalyje rezultatas.
Kalbino Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis išnaudojimo (KOPŽI) centro vadovė
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2023m. spalis, https://www.artuma.lt/archyvas/rinktiniai/show/isgelbekime-nors-viena-vaika