Kas iškyla prieš akis pirmiausiai, kalbant apie prostituciją Lietuvoje?
Moterys, daug moterų. Žurnalistų ir pareigūnų pravardžiuojamos „plaštakėmis“, „sekso bitutėmis“, „sekso vergėmis“, jos pasakoja tų pačių rašančių apie jas lūpomis, jog „uždirba tūkstančius“, jog „Lietuvoje policija gražiai su jomis elgiasi, čia prostitutėms yra daug darbo“ ir t.t.
Dar sušmėžuoja viena kita istorija apie nuteistus sutenerius, čia iškyla jau daug niūresnės aplinkybės – pasirodo, moterys buvo ir mušamos, ir prievartaujamos, verčiamos santykiauti su pirkėjais be prezervatyvų, iš jų atimami pinigai, „šeimininkai“ nuolat tiekdavo narkotines medžiagas, filmuodavo moteris…
Toliau jau seka diskursas apie prekybą žmonėmis, praktiškai nepaliekantis abejingų – žinoma, kad tai vienas žiauriausių nusikaltimų, besišaukiantis didelių bausmių organizatoriams ir skubios pagalbos aukoms.
Bet ar netrūksta šioje dėlionėje dar vieno dėmens – kukliai liekančio šešėlyje, visada anoniminio, beveik mistinio?