Jiems 14-16 metų. Dauguma – iš Tauragės rajono, pasienio, kur daug kas susiję su kontrabanda. Jie kenčia nuo skurdo ir geriančių tėvų. Prieš rugsėjį neturi ko apsirengti, negauna mokyklai reikalingų priemonių, šaldytuvas namuose nuolat tuščias. Jaunesni broliukai ar sesutės kabinasi į juos, nes tėvai jau niekuo negali padėti – prageria net vaikams skirtas pašalpas. Paaugliai jaučia, kad šeima laikosi ant jų pečių.
Susipažįsta su „gerais draugais“. Šie pažada galimybę užsidirbti. Nešvariai – plėšikaujant. Kito pasirinkimo paaugliai nežino – išgyventi Lietuvoje jiems atrodo neįmanoma.
Tada su bendraamžiais ir vyresniais išvažiuoja į kokį nors Norvegijos regioną, Prancūziją, Olandiją ar Angliją. Už apiplėšimus jiems žadama grobio dalis. Jie patiki, kad įmanoma taip užsidirbti. Jie plėšikauja prekybos centruose, vagia mašinų, valčių dalis, vagia viską, ką paskui galima parduoti.
Patenka į užkeiktą ratą
Užverbuoti paaugliai dažnai nieko negauna už savo žygius. Net valgio sau turi pasivogti. Miega automobiliuose. Kai kurios merginos įtraukiamos į prostituciją. Verbuoti paauglius banditams apsimoka. Plėšiantys paaugliai negauna rimtų bausmių, jų atsakomybė kur kas mažesnė nei suaugusiųjų.
Pagauti vagiliaujantys jie patenka į policijos, socialinių darbuotojų akiratį. Norvegijoje jie laikomi ne nusikaltėliais, bet aukomis.
Paaugliai būna primokyti nesakyti, kas jie tokie ir kas organizuoja nusikaltimus. Aukos kruopščiai gina savo kankintojus – juos sieja draugystės ar net meilės ryšiai.
Galiausiai jaunieji vergai parsiunčiami namo. Sugrįžtančių likimai – kraupūs. Jų laukia tie patys namai, iš kurių jie išvažiavo, geriantys tėvai, mokykla, kurioje jie blogai mokėsi, drabužių, maisto, mokslo priemonių trūkumas.
Prostituciją keičia vagystės
„Gyvenantiems didmiesčiuose gali būti sunku patikėti, kad tai apskritai vyksta. Mane, kaip žmogų, kaip socialinį darbuotoją, tokios istorijos sukrečia“, – pasakojo Lietuvos „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė.
Per metus ji sutinka maždaug šimtą žmonių, parduotų į užsienį.
12 metų moteris dirba projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatore. Jai labiausiai širdį spaudžia skaudūs vagystėms užverbuotų paauglių likimai.
Jiems socialinė darbuotoja kala į galvą, kad visuomet ieškotų pagalbos. Kur bebūtų – Lietuvos ar užsienio viešnamyje, įsipainioję į sukčių pinkles.
Nusikaltėliai įteigia aukai, kad jai niekas negali padėti. „Tavo draugai nepateko į tokią situaciją, o tu atsidūrei, matyt, kažkas su tavimi negerai. Tau niekas negali padėti. Juk niekas iki šiol nepadėjo“, – kaip nusikaltėliai spaudžia aukas pasakojo K. Mišinienė.
Kai paaugliai jau įviliojami, nusikaltėlių įprasta taktika – pasakoti apie Lietuvoje laukiančius sunkumus. „Ką tu veiksi grįžusi iš Londono viešnamio? Visi žinos, kad tu – prostitutė. Tu manai, kad turėsi gyvenimą?“ – kaip šunys loja sąvadautojai.
Tik sulaužius tokį mąstymą, paauglys ima ieškoti pagalbos ir kovoti už teisingumą.
K. Mišinienės teigimu, tai nėra tik mažos žmonių grupės problema: „Nėra taip, kad tik blogi ar silpni žmonės pakliūva į pinkles. Mes visi susiję su tuo. Jei kažkas yra išvežtas, išnaudojamas, jei pralaimi teismo procesą prieš išnaudotojus, turėtų skaudėti mums visiems.“
Pirmiausia specialistė ragino dėmesingiems būti teisėsaugos pareigūnus ir socialinius darbuotojus. „Atpažinkime aukas, skatinkime kreiptis pagalbos ar net kreipkimės už juos. Visi turėtume nustoti smerkti. Nukentėjusieji neieško pagalbos, nes mano, kad juos pasmerks“, – aiškino specialistė.
Jos teigimu, policija sunkiai patiki nukentėjusiaisiais, šie savo ruožtu nepasitiki teisėsauga.
Vagystėms parduotais paaugliais Lietuvoje rūpinasi „Caritas“. Nevyriausybinė organizacija šiam darbui nuolat prašo valstybės pagalbos.
Sigita Purytė
Publikuota 2013 m. kovo 2 d. www.lrytas.lt