Socialinio darbuotojo kasdienybė mūsų centre labai panaši jau trečią dešimtmetį.
Tai – pagalbos teikimas nukentėjusiems nuo seksualinio, darbinio išnaudojimo, visų egzistuojančių prekybos žmonėmis formų. Moteris, vyrus, pasitaiko, kad ir vaikus apgyvendiname, gydome sielos ir kūno žaizdas, maitiname, padedame jiems žengti į sudėtingą parodymų davimo pasaulį, esame šalia teisinių procesų metu – labai kažko naujo čia nesugalvosi, faktiškai visoje Europoje nevyriausybinės organizacijos su šių specifinių nusikaltimų aukomis dirba panašiai.
Didžiausi paskutinių metų pokyčiai yra susiję su tuo, kas tampa organizuotų ar pavienių nusikaltėlių aukomis, taigi, ir mūsų klientais. Ilgus dešimtmečius pagalbą teikėme savo tautiečiams, neapsakomai margai publikai – tarp jų buvo ir visiškų beraščių ar kelias klases baigusių jaunuolių, buvo žmonių su universitetų diplomais, magistro laipsniais. Tačiau etniniu, tautiniu atžvilgiu tai buvo gana vienalytis būrys, su vienu kitu „egzotiniu“ intarpu.
Nuo maždaug 2017 m. situacija pradėjo keistis – į mūsų duris pradėjo belstis moterys ir vyrai iš Ukrainos, Baltarusijos, centrinės Azijos respublikų, Kaukazo valstybių. To meto vienas didžiausių kultūrinių iššūkių buvo susidūrimas su nemažu būriu Vilniaus rajone išnaudotų Nepalo gyventojų, kaip ir su kita šiuolaikinės vergovės auka – nekalbančiu jokia Europos kalba virtuvės šefu iš Kinijos.
Sunku pasakyti, ar mūsų komanda buvo pasiruošusi tai nukentėjusiųjų bangai, kurios sulaukėme praėjusių metų vasarą per „nelegalios migracijos krizę“. Ne, tikriausiai ne.
Kaip ir daugybė greta buvusių įvykių liudininkų, vargiai pamiršime, kokius vaizdus matėme pirmose sulaikymo stovyklose, prakaito, baimės, šlapimo dvokas dar dabar iškyla atmintyje, išgirdus šūksnį „Nelegalas!“.
Tačiau reikėjo greitai mobilizuotis pagalbai – pasieniečių, vietose dirbusių teisininkų bei mūsų identifikuotos prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos aukos kad ir negavo geresnių, labiau tausojančių apgyvendinimo, judėjimo sąlygų, tačiau bent lankydamos, bendraudamos, organizuodamos tas primityvias konsultacijas stengdavomės transliuoti viltį, pasitikėjimą Europos teise, žmogiškomis vertybėmis, galų gale.
Saujelei šalies politikų išmaniai kurstant šiems uždarytiems konteineriuose vyrams, moterims ir vaikams neapykantą ar graudinantis, jog „mūsų seneliai yra alkani ir basi, o jūs čia…“, mes matėme žmones, ištrūkusius iš gyvuliško gyvenimo, moteris, prievartautas ir reguliarių kariuomenių kareivių, ir sukilėlių, ne viena buvo pastojusi po to, pagimdžiusi, kažkur palikusi ar pametusi suirutėje vaikelį, vyrus, kankintus per apklausas savo šalyse, jaunuolius, verstus kariauti, žudyti taikius gyventojus, vyrus ir moteris, kuriems grėsė būti sudegintiems gyviems vien dėl jų seksualinės orientacijos.
Šiandien esame kitose šio keisto proceso – ką valstybei daryti su šiais žmonėmis – stadijose.
Turiu pripažinti, kad net ilgametė mūsų pagalbos teikimo patirtis mums nepadeda suprasti, ką vis tik politikai yra čia sumąstę. Prieglobstis dirbtinai nesuteiktas šimtams jo vertų migrantų, prigaminta spalvotų leidimų „su teise judėti, be teisės judėti, su teise dirbti, be teisės dirbti“, galiausiai jie visi apie tą patį: „Gyvenimas čia tau bus nepakeliamas.“
Pasinaudoti teise dirbti ši migrantų grupė realiai neturi jokių galimybių. Jau vien dėl to, kad mūsų šalyje tiesiog nėra tokių dabdavių, kurie galėtų išpildyti tiek jiems suraitytų reikalavimų bei kas 6 mėnesius dalyvauti beprotiškoje dokumentų pildymo karuselėje Migracijos skyriuose.
O ką galima pasakyti apie leidimą dirbti ir galimybės būti apdraustam atėmimą? Žmogui, kuris čia yra be savo namų, bendruomenės, jį palaikančių ryšių?
Mūsų centro klientai visada buvo ir yra socialinio gyvenimo užribiuose, tokia yra paties išnaudojimo logika, kad pasirenkami silpniausi, tokie jie ir lieka ilgą savo gyvenimo dalį. Bent dalinis išsivadavimas iš šių užkaborių yra labai didelė pergalė, apie tai svajoja, dėl to sunkiai dirba ir kiekvienas mūsų komandos narys.
Kad ir kokių drumstų, abejotinų sprendimų politikai, valdininkai būtų priėmę mūsų lauke, mes niekada iš esmės nebuvome suabejoję valstybės geranoriškumu, galutinio – humanistinio – tikslo matymu ir siekimu.
Apsidairius ir už mūsų lauko ribų, labai aiškiai matyti – net pačios atgrasiausios socialinės grupės, bjauriausius nusikaltimus darantys žmonės niekada nebuvo tapę valstybės tiesioginės, nepaliekančios jokios jiems galimybės pasikeisti, pasitaisyti, neapykantos objektu.
Ar tikrai 2021 m. vasarą nelaimingai pasirinkę mūsų šalį tie keli tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų buvo, yra verti tokio negailestingo elgesio su jais – vienam valstybinės strategijos ideologų atvirai medijose teigiant, kad „mes visi fantazijose daug ką norėtume padaryti šitiems įsibrovėliams, deja, įstatymai neleidžia“.
O ką daryti mums, pagalbos teikėjams, nenorintiems ir negalintiems išsižadėti savo profesijos įpareigojimo padėti stokojantiems ir atstumtiesiems? Imituoti tą pagalbą? Kolegų garbei reikia pripažinti, kad jie vis akivaizdžiau nesirenka arba palieka šį netiesos kelią – buvę „kišeniniais“ ministerijų partneriais, jėgos struktūrų „ruporais“, jie nebe šokiais ar kamuolio spardymu džiaugiasi migrantų sulaikymo vietose, bet kelia esminius, gyvybiškai svarbius klausimus.
Pabaigai norėčiau pasidalyti situacija vienoje iš poliklinikų Šiaulių mieste. Čia atlydime jauną moterį iš Nigerijos, ji buvusi pagrobta ir laikyta nelaisvėje karinės grupuotės, tebeveikiančios šios šalies šiaurėje. Moteriai yra skubiai reikalinga ginekologinė pagalba. Darbuotoja registratūroje piktinasi: „Bet kodėl pas mus, eikit kur nors kitur.“
Pavyksta patekti pas gydytoją. Apsidžiaugiame per anksti – specialistė vos mus pamačiusi pradeda garsiai samprotauti: „Ko šitie čia atsibeldė į Lietuvą? Jie visi tinginiai ir melagiai, aš iš karto matau.Tai mes sunkiai dirbame, o jie tik „ant gatavo“… Kas jai yra? Suskaudo pilvą ir tuoj pas gydytoją? Kitą kartą nepriimsiu.“
Desmondas Tutu, pirmasis juodaodis arkivyskupas Pietų Afrikoje, kovojęs su apartheidu, paliko mums visiems svarbų įrašą.
„Mano žmogiškumas yra surištas su jūsų, nes tik kartu mes galime būti žmonėmis.“
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2022-09-13, https://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/3/1775011/kristinas-misiniene-melynuju-konteineriu-pamokos