XXI amžiaus vergija įgauna vis brutalesnių formų. Dieną – sunkus darbas apelsinų plantacijoje. Naktį – grandinė ant kojos, kad vergas nepabėgtų. Taip Ispanijoje su lietuviu elgėsi giminaitis.
Prekyba žmonėmis įgauna pagreitį. Vis daugiau lietuvių įkalinami užsienyje be pinigų, dokumentų ir teisinės pagalbos.
Ramų ir darbštų Marijampolės rajono gyventoją Rimantą jo giminaitis Arūnas Nastuzinas įkalbėjo važiuoti į Ispaniją ir pažadėjo duoti darbo. 43 metų vyras, su kitais aštuoniais žmonėmis išvežtas į Valensijos regioną Ispanijoje, pasijuto patekęs į pragarą.
Dvejus metus jam buvo dirbtinai auginamos skolos. Kai vyras pasipriešino, buvo prirakintas grandine prie kolonos, kad nepabėgtų. Atlyginimo jam nemokėjo, o maistui per savaitę duodavo 10 eurų (34,5 lito). Apie tokį šeimininko elgesį puikiai žinoję kartu dirbantys jauni kauniečiai iš pradžių tylėjo, o vėliau net padėjo terorizuoti skriaudžiamą vyrą, nes vylėsi, kad taip pelnys savo boso malonę.
Žadėjo gerą uždarbį
Kaime gyvenantis Rimantas vertėsi iš atsitiktinių darbų, jų vis trūko. Tad nebuvo sunku jį įkalbėti važiuoti dirbti į Ispaniją. „A.Nastuzinas žadėjo man, kad parūpins darbo apelsinų plantacijoje. O iš tikrųjų visus išnaudojo, nes buvo brigadininkas. Man pavyko pasprukti, o kiti vyrai toliau jam dirba be jokio atlygio. A.Nastuzinas nuolat įrodo, kad kiti jam skolingi. Daugiau nelaikau jo gimine”, – piktinosi Rimantas.
Skola užaugo bevažiuojant
Du mikroautobusai su žmonėmis iš Lietuvos į Ispaniją išvyko 2007-ųjų rugpjūtį. Vienu važiavo būsimieji samdiniai, o kitu – A.Nastuzinas su šeima.
Buvo sutarta, kad būsimieji darbininkai už nuvežimą iš Lietuvos į Ispaniją turės sumokėti po 150 eurų (520 litų). Tačiau kai jie atvyko į vietą, paaiškėjo, kad A.Nastuzinas, surinkęs žmones, priskaičiavo kiekvienam net po 1000 eurų (3450 litų) skolos. Skola esą atsirado dėl avarijos, patirtos Vokietijoje, nors automobilį vairavo ne samdiniai. Būsimieji darbininkai buvo šokiruoti, tačiau prieštarauti nedrįso, nes bijojo, kad visai negaus darbo. Jie nenujautė, kad nė vienas neuždirbs jokių pinigų net kelerius metus.
Pinigai – brigadininkui
Kai atvyko, iš visų buvo surinkti pasai. Darbo sutartys irgi liko pas A.Nastuziną. Atlyginimo nė karto negavo nė vienas iš darbininkų.
A.Nastuzinas išmokėdavo lietuviams po 20–30 eurų (69–103 litus) per savaitę. Rimantas gaudavo tik 10 eurų (34,5 lito). „A.Nastuzinas buvo brigadininkas. Gyveno ten jau seniai ir turėjo ryšių su ispanais. Jiems tikriausiai nerūpėjo, ar su mumis atsiskaitoma sąžiningai”, – pasakojo Rimantas. Brigadininkas sakydavo, kad atskaičiuoja iš savo pavaldinių lietuvių išlaidas už namo nuomą, vežiojimą į darbą ir net vakarėlius, kuriuos retsykiais surengdavo namo kieme.
„Jis nupirkdavo pigiausios mėsos šašlykams ir alaus. Vaizdavo geradarį, o paskui iš atlyginimo išskaičiuodavo net už tą pasilinksminimą. Vyrukai buvo jauni – jie nesigilino, ar su jais tinkamai elgiamasi. Be to, visi A.Nastuzino bijojo”, – pasakojo Rimantas.
Už lovą reikėjo mokėti po 115 eurų, už elektrą, vandenį – dar papildomai. Uždarbis už vieną maždaug 20 kilogramų dėžę surinktų apelsinų buvo vos 70 euro centų (2,40 lito). Ar jis toks buvo iš tikrųjų, lietuviai nežinojo, nes A.Nastuzinas jokių ataskaitų jiems nerodė.
Ėmė gąsdinti ir mušti
Po dvejų metų Rimantui nusibodo būti apgaudinėjamam ir negauti uždarbio. „Kai ėmiau reikalauti užmokesčio, A.Nastuzinas visai nustojo man duoti maistpinigių – neturėjau nė tų dešimties eurų savaitei”, – sakė Rimantas. A.Nastuzinas jį užgauliojo ir apstumdydavo. Jis nuteikė prieš Rimantą kitus tame name gyvenančius lietuvius. Jie buvo gerokai jaunesni ir bijojo darbdavio.
Vienas tiesiai prisipažino, jog supranta neteisybę, bet nerimauja, kad darbdavys negrąžins uždirbtų pinigų, jei jis kam nors prasitars, kaip išnaudojamas Rimantas. „Jie nesuprato, kad savo pinigų už tylėjimą neatgaus. Nė vienam iki šiol nesumokėta – jų skolos tik auga, o ne mažėja”, – sakė Rimantas. Vyras teigė, kad jaunesni už jį vyrai irgi gaudavo per veidą, jeigu neįtikdavo A.Nastuzinui. „Tai buvo tikra vergija. Net sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų taip sau pajungti kitus žmones ir gyventi jų sąskaita”, – sakė Rimantas.
Dvejus metus badavo
Nuo 2007-ųjų iki 2009-ųjų sunkiai dirbantis vyras nuolat buvo alkanas. „Už dešimt eurų galėdavau nusipirkti du kilogramus dešros, kurioje mėsos beveik nebuvo, pakelį ryžių ir pigiausios pomidorų pastos. Tų produktų užtekdavo trims dienoms. Paskui badaudavau”, – sakė Rimantas. Darbas apelsinų plantacijoje smarkiai išbadėjusiam vyrui tapo per sunkus – jam nepavykdavo priskinti tiek vaisių, kiek reikalavo jos prižiūrėtojas lietuvis. Vyras negalėjo atgauti ir dokumentų, bet spjovė į viską ir paliko giminaičio nuomojamą namą.
Gyveno valkatos gyvenimą
Rimantas ispaniškai nemokėjo, bet sutikti ukrainiečiai, bulgarai ir armėnai padėjo jam gauti darbo. Kurį laiką jis skynė nektarinus. Šis darbas jam patiko. Be to, gaudavo normalų atlyginimą. Kai sezonas baigėsi, Rimantas ėmė valkatauti, nes pinigų grįžti į Lietuvą neužteko. Jis miegodavo kur papuola ir dirbdavo atsitiktinius darbus. Kartais jam kuo nors padėdavo naujieji draugai. Vyro padėtis buvo nekokia ir iš nevilties jis ėmė girtauti. Lyg tyčia jis vėl sutiko A.Nastuziną. Šis suprato, jog nebus sunku prikalbinti Rimantą grįžti atgal.
„Pamaniau, kad gal pavyks atsiimti savo daiktus ir bent dalį uždirbtų pinigų. Tačiau papuoliau į visišką vergiją”, – prisipažino Rimantas.
Apgyvendino garaže
Šįkart sąlygos tapo dar blogesnės. Rimantui buvo pasakyta, kad jis gyvens garaže. Vos tik prisikalbinęs giminaitį grįžti, A.Nastuzinas tuojau pat vėl užgiedojo apie tariamą skolą, kurią reikia atidirbti. Jis griežtai uždraudė gerti alų. Rimantui prasidėjo alkoholinė abstinencija, nes bastydamasis jis buvo įpratęs vartoti alkoholį.
Kad vyras nesugalvotų nepaklusti, A.Nastuzinas vakarais pririšdavo jį grandine prie kolonos, laikančios pastato konstrukciją. „Kol rišo per liemenį, kartais man pavykdavo išsilaisvinti. Tada ėmė rišti už kojos – kad jokiu būdu niekur neišeičiau. Mane atribojo nuo žmonių, draudė išeiti, o kai nepaklusdavau – mušdavo”, – sakė Rimantas.
Sykį A.Nastuzinas taip jį pridaužė, jog lūžo šonkaulis. Kai vyras bandydavo gintis, jo giminaitis paimdavo į rankas mačetę ir tardavosi, ką geriau būtų Rimantui nupjauti – ranką ar koją. „Pjausiu tai, už ką ispanai mokės didesnę invalidumo pašalpą. Tu sėdėsi prirakintas grandinėmis, o mes ūžausime”, – tyčiojosi A.Nastuzinas. Šį epizodą Rimantas yra papasakojęs ir užsienio žurnalistui, rašančiam knygą apie prekybą žmonėmis. Vėliau A.Nastuzinas savo giminaitį išvijo nakvoti į rūsį.
Paspruko, kai kiti maudėsi
Kad Rimantas nepabėgtų, šeši jaunesni vyrai buvo įpareigoti jį saugoti. „Vieną karštą dieną pastebėjau, kad namie nieko nėra. Visi išėjo prie jūros maudytis. Vargais negalais išsilaisvinau ir pabėgau. Pirmąją dieną pernakvojau pas pažįstamus, o paskui kreipiausi į policiją”, – sakė Rimantas. Policininkai negalėjo suprasti, ką nori papasakoti lietuvis. Jis buvo siuntinėjamas iš vieno skyriaus į kitą.
A.Nastuzino pasiųsti du lietuviai atėjo prašyti, kad policininkai paleistų Rimantą. Ispanai liepė palikti jį ramybėje. Rimantas buvo nusiųstas į vietinį socialinės pagalbos centrą. Padedamas armėno jis susirado Lietuvos konsulato telefono numerį ir papasakojo savo kraupią išnaudojimo istoriją. Jis buvo palydėtas pasiimti savo daiktų, o paskui laikinai apgyvendintas nakvynės namuose ir vėliau išsiųstas į Lietuvą.
Išvažiavęs užsidirbti Rimantas grįžo namo praėjusį rudenį – be pinigų, pažemintas ir iki šiol negalintis sulaukti profesionalios teisinių institucijų pagalbos.
Pagalbą suteikė „Caritas”
Grįžęs į Lietuvą vyras apsigyveno tuščiame motinos bute Marijampolės rajone. „Čia jo nelaimės nesibaigė. Sužinoję jo istoriją kreipėmės į seniūniją bedarbio pašalpos ir paskatinome išnaudojimo istoriją papasakoti policijai.
Tačiau Marijampolės policija iš paskutiniųjų stengėsi pasakojimą užrašyti taip, kad jai nieko nereikėtų daryti – esą nieko čia neįvyko. Pats sutiko padėti giminaičiui, tai pats ir kaltas”, – sakė „Lietuvos Caritas” socialinė darbuotoja Vilija Maršalkienė. Kad seniūnija sutiktų skirti pašalpą, irgi teko tarpininkauti socialinėms darbuotojoms.
Kai „Lietuvos ryto” žurnalistė mėgino išsiaiškinti, kodėl Marijampolės policija neatliko išsamaus tyrimo ir netraktavo nusikaltimo kaip galimos prekybos žmonėmis atvejo, tyrėjai atsakymų vengė ir siūlė skambinti vis kitam pareigūnui.
Policija netiesiogiai padeda nusikaltėliams
Kristina Mišinienė
„Lietuvos Caritas” projektų vadovė
„Visos Europos Sąjungos šalys konstatuoja, kad išnaudojimas darbe tampa masiniu reiškiniu, nes teisėsauga nesugeba įvardinti naujos rūšies nusikaltimų.
Marijampolės policininkai mūru stoja už išnaudotoją, teigdami, kad jie nemato nusikaltimo sudėties. Jie randa aibę niekinių argumentų, leidžiančių teigti, kad nieko neįvyko: gal žmogus pats norėjęs padėti giminaičiui. Pro ausis praleidžiamos detalės apie prievartinį laisvės apribojimą, psichologinį ir fizinį smurtą. Tampa akivaizdu, kad pažeidžiamo ir įvairių problemų turinčio piliečio teisėsauga apskritai nesiima ginti.
Tipiški tyrėjų argumentai – auka juk valkata ir girtuoklis. Tokia pozicija sukuria galimybę išnaudoti žmogų ir elgtis su juo kaip su daiktu. Kol policija nepersiorientuos ir neišmoks atskirti, kokie yra prekybos žmonėmis požymiai, šis nusikalstamas verslas klestės ir duos didžiulį pelną jo organizatoriams.
Praktika rodo, kad teisėsauga negina asmenų, turinčių psichologinių ir socialinių problemų. Jų parodymai iš anksto laikomi niekiniais. Tai tikrai gera žinia išnaudotojams ir prekiautojams žmonėmis.”
Kankinimo būdas – žinomas Lietuvoje
* Grandinė ne pirmą sykį tampa žmonių kankinimo įrankiu. 2007-aisiais savo sugyventinę grandine buvo prirakinęs Stanislavas Žukovskis.
* Varėnos rajono Jurgiškių kaimo gyventojas apvyniojo savo gyvenimo draugei (nuotr.) kaklą grandine, surakino ją spyna ir už grandinės nuogą tampė po kiemą. Šią egzekuciją matė nepilnamečiai vaikai.
* Neblaivus vyras moterį kankino kelias valandas, kol pats pavargo. Moteriai pavyko nubėgti iki kaimyno. Kaimynas iš pradžių norėjo pats išvaduoti moterį, bet paskui apsisprendė apie smurtą pranešti policijai.
* Storą surūdijusią grandinę nuo moters kaklo hidraulinėmis žirklėmis nupjovė Varėnos ugniagesiai. Pareigūnai sakė, kad net gyvuliai pievose pririšami smulkesnėmis grandinėmis.
* Dviejų metrų grandinė baigėsi kabliu. Juo S.Žukovskis daužė surakintą moterį – ant jos nugaros liko žymė nuo smūgių kabliu.
* Po vienų metų smurtu išgarsėjusį vyrą pakirto liga, o jo auka pasikorė. Juos pažinojusius žmones sukrėtė tai, kad kartu jau nebegyvenę žmonės anapilin išėjo tą pačią dieną.
* Varėnos rajono Jurgiškių kaimo pamiškėje moteris buvo rasta pasikorusi. Taip pasielgti ją paskatino žinia, kad tariamai bus įvaikinti abu jos vaikai.
* Mažamečiai po smurto namuose buvo apgyvendinti vaikų globos namuose. Praėjus porai valandų, kai buvo rasta pasikorusi moteris, iš Varėnos ligoninės buvo pranešta, kad po sunkios ligos mirė dešimčia metų vyresnis jos sugyventinis.
* Naudodamiesi moterų nuolankumu ir atlaidumu, girtaujantys vyrai demonstruoja išmonę jas kankindami. Ignalinos rajone girtas ūkininkas sumušė savo trijų vaikų motiną ir įstūmė ją į tvenkinį. Prieš tai vyras supančiojo jai kojas virve, o rankas surišo už nugaros.
* 30-metė žmona mirko šaltame vandenyje ilgiau nei tris valandas. Ją išgelbėjo pro šalį važiavęs nepažįstamas vyras. Į ligoninę patekusi moteris policijai iškart po įvykio pareiškė atleisianti 14 metų už ją vyresniam skriaudikui.
Audronė Urbonaitė
Publikuota 2013 m. gegužės 12 d. www.lrytas.lt