Linai – tik aštuoniolika. Būdama vaikas, ji tapo prekybos žmonėmis auka. Vaiko kūną buvo bandoma parduoti Anglijoje, suteneriai jį siūlė sekso klientams ir Lietuvoje. Šiandien ant rankų ji sūpuoja dvejų metų vaikutį ir kabinasi į kitokį gyvenimą – tokį, kokio ji nematė ir nepažino vaikystėje.
Pasakodama sukrečiančią savo gyvenimo istoriją, Lina buvo negailestinga vaikų globos namų auklėtojams ir valdžios institucijoms.
„Suprantate, aš buvau kaip neegzistuojantis žmogus”, – sako ji. Jaunos merginos įsitikinimu, tokių „neegzistuojančių žmonių” yra kur kas daugiau.
Aš gimiau 1990–aisiais. Iki aštuonerių metų gyvenau labai gerai. Aš, mama, brolis ir patėvis gyvenome Klaipėdoje, nuosavame bute. Su broliu, kuriam buvo metukai, dalijomės kambariu. Aš turėjau viską, ko reikėjo vaikui. Man viską pirkdavo, buvau gerai aprengta, gyvenome tvarkingai. Tik tėvai uždirbdavo mūsų pragyvenimui pardavinėdami narkotikus. Patys narkotikų nevartojo, bet juos platino. Viskas klostėsi gerai, bet prieš devynerius metus juos, parduodančius narkotikus, pagavo policija. Tada iš mūsų atėmė butą. Patėvis pabėgo ir pasislėpė. Mama buvo uždaryta apklausai.
Išėjusi ji pradėjo labai gerti. Neturėjome kur gyventi. Kad mūsų motina pagauta už narkotikus, vaikų teises ginančios institucijos žinojo. Bet mus, vaikus, visi pamiršo. Mudu su broliu, kuriam buvo metukai, miegodavome laiptinėse, koridoriuose, nes neturėjome kur eiti. Paskui patys nuėjome į vaikų teisių apsaugos tarnybą ir papasakojome, kad mama mūsų neprižiūri, kad neturime kur gyventi. Tada mus apgyvendino vaikų globos namuose.
Mokykloje mus laikė „durniais internatokais“
Ten man labai nepatiko, gyvenimas buvo labai blogas. „Supinkit, auklėtoja, man kasytę“, – vieną kartą paprašiau. Ir man pasakė, kad man dešimt metų, aš jau esu didelė ir pati galiu tai padaryti. Arba, sakykim, tu neturi plaukų segtukų. Kitos mergaitės turi segtukų, o tu neturi. Tau iškrito – pametei. Už tai labai bardavo. Auklėtojos su mumis net nesišnekėdavo, o rėkdavo. O juk mes, mergaitės, iš auklėtojų norėjome tik šilumos – kaip iš mamos. O to nebūdavo. Jos sakydavo, kad „tik dirba savo darbą“. Kai atveždavo labdaros iš užsienio, auklėtojos ir direktorės pirmosios savo vaikams geriausius daiktus išrinkdavo. Mums – paskutiniams – tai, kas likdavo. Mums netgi neduodavo gerų drabužių! Tik iš sandėlio, senesnių. Gėda ir į mokyklą su tokiais senamadiškais drabužiais būdavo eiti. Mokėmės kartu su vaikais, kurie turi tėvus, vidurinėje mokykloje.
Jau ir taip mokykloje sakydavo, kad mes esame „durniai internatokai“. Kai kurie mokytojai vaikų iš globos namų net atsakinėti nekviesdavo, kad tik sėdėtume ramiai ir tylėtume. Aš buvau labai „nervuota“, neklausydavau.
Kai gyvenau vaikų namuose, Nomeda rengė pirmąjį televizijos projektą apie našlaičius. Taigi auklėtojos jau prieš tris mėnesius pradėjo rinkti vaikus, kurių nebūtų gėda parodyti prieš televizijas. Rinko pagal tai, kurie prie auklėtojų pritampa, su kuriais nėra vargo. Man sakė, kad tokios kaip aš tikrai neims. Nes aš jau buvau kartą pabėgusi iš vaikų namų.
Mano brolis yra neįgalus – jo vienas kojos sąnarys yra trumpesnis. Tai auklėtojoms, matai, buvo per daug darbo. Jos eidavo atsigerti kavutės, o mane versdavo prižiūrėti brolį.
Auklėtojas vadino „papistutėmis“
Vaikų namuose dirbęs socialinis pedagogas sakydavo, kad čia visos merginos nuo 15–16 metų dirba „papistutėmis“. Jis net ateidavo pasižiūrėti, kaip vyresnės mergaitės persirenginėja. Vaikų globos namuose su mumis elgdavosi kaip su šunimis. Bet iš tikrųjų auklėtojai patys išsigalvodavo, kad mes esame blogi ir kad viską labai blogai darome. Vaikų namuose kartą viena mergaitė iššoko pro penkto aukšto langą. Atvažiavo žurnalistai, pasikalbėjo su direktore. Paskui pastebėjo, kad mes, vaikai, būriuojamės apsirengę pižamomis. Žurnalistai paklausė, kodėl dieną visi dėvime pižamas. Aprengti pižamomis vaikščiodavome dažnai, nes auklėtojos iš mūsų atimdavo drabužius ir liepdavo apsivilkti pižamas, kad nepabėgtume iš vaikų namų.
Buvo keletas gerų auklėtojų ir labai gera psichologė. Pas ją mėgdavau nueiti. Jinai duodavo atsigerti kavos, pas ją buvo galima sėdėti, kalbėtis, piešti.
Daug kartų esu iš globos namų ir iš pamokų mokykloje bėgusi. Buvau prisidirbusi. Mane norėjo uždaryti į koloniją arba į „bambuškę“ (taip vadinome psichiatrijos ligoninę). Ir tik vienintelė psichologė mane užstojo. Ji pasirašė dokumentus ir prisiėmė atsakomybę už mane, kad aš tikrai daugiau nebėgsiu nei iš vaikų namų, nei iš pamokų. Ir aš nebėgau, nes ji juk rizikavo savo darbo vieta, kad tik manęs į psichiatrinę neišvežtų. Ji buvo tikrai labai gera psichologė, dirbdavo viršvalandžius, kad tik su vaikais būtų.
Tačiau po šito atvejo auklėtojai pradėjo labai intensyviai ieškoti mano mamos. Ji, kaip vėliau paaiškėjo, tuo metu užsienyje dirbo prostitute. Mama grįžo, turėjo staigiai per savaitę išsinuomoti butą. Mus per prievartą jai įkišo. Vaikų globos namų darbuotojai sakė jai, kad arba imkite tuos vaikus, arba išvešime jūsų dukterį į koloniją.
Mama žinojo, kur mane veža
Grįžusi mama vėl pradėjo gerti. Teko išsikraustyti iš nuomojamo buto. Brolį atidavė seneliui. Paskui mamos draugės iš senelio jį pasiėmė ir nuvedė į internatą. Ir mane vaikų teisių inspektorės norėjo paimti. Bet aš pasakiau, kad į internatą neisiu, kad iš ten bėgsiu, kad ten gyventi yra baisu. Nenorėjau nė už ką ten grįžti. Ir mane paliko pas mamą. Mama vis daugiau gėrė, miegojo rūsiuose. Aš taip pat neturėjau kur dingti, neturėjau kur miegoti, nežinojau ką valgyti. Vėl miegodavau laiptinėse.
Nuo aštuntos klasės nustojau lankyti mokyklą. Kai išėjau, niekas manęs neieškojo. Suprantate, aš buvau kaip neegzistuojantis žmogus.
Mamai yra apribotos motinos teisės brolio atžvilgiu. O manimi niekas nesirūpino – nei kur aš gyvenu, nei kaip aš gyvenu. Paskui susiradau draugą, kuris mane palaikė. Jis už mane vyresnis trejais metais. Jis man suteikė šilumą, buvo mano atrama. Vakarais aš prašydavau, kad jis neitų namo, kad su manimi pasiliktų miegoti laiptinėje. Daug visko buvo, bet jis man padėjo.
Prieš trejus metus, kai man sukako penkiolika, tie vyrai, kurie veždavo mano mamą dirbti į užsienį, ir man pasiūlė ten važiuoti. Aš tuomet dar nežinojau, kad mano mama užsienyje dirba prostitute. Man nepasakė, kuo aš važiuoju dirbti. Tik aiškino, kad galėsiu pasirinkti iš kelių variantų, kad man daug ką pasiūlys. Pavyzdžiui, rinkti krabų lazdeles, būti namų šeimininke arba užsiimti „konsumacija“. Mano draugas taip pat žinojo, kad aš išvažiuoju dirbti į užsienį, bet nė neįtarė, kokiam darbui aš esu reikalinga.
Užtat mama tikrai žinojo. Ji pasirašė visus reikiamus dokumentus, kad aš išvažiuočiau. Reikėjo jos sutikimo, nes aš buvau nepilnametė – man buvo tik penkiolika. Tą sutikimą atsakingos institucijos jai patvirtino lengvai – nors ir aš, ir mama buvome policijos įskaitoje. Niekam nekilo didelių klausimų, ko girtaujančios ir už narkotikus sulaikytos moters nepilnametė duktė viena važiuoja į užsienį be atgalinio bilieto.
Mane įkainojo 6000 svarų
Skridau lėktuvu iš Palangos į Kopenhagą, o iš ten – į Anglijos miestą Birmingemą. Keliavau viena. Tie vyrai, tie suteneriai, prieš išvažiuojant man pasakė, kad skrendant lėktuvu negalima turėti telefono. Jie man pamelavo, nes juk iš tikrųjų lėktuve telefoną tik reikia išjungti. O aš patikėjau ir savo telefoną jiems atidaviau.
Birmingeme mane pasitiko lietuvė moteris. Ji – buvusi prostitutė, per kurią į Angliją atvažiuoja naujų merginų. Kai išlipau iš lėktuvo, ji manęs paklausė: „Ar žinai, ko čia atvažiavai?“ Aš atsakiau, kad žinau – dirbti. „Na, tai, sako, važiuojam dabar pirkti „triusikų“, liemenukų.“ Aš labai išsigandau, pradėjau verkti. Ji tada pasiėmė mano pasą, atsivertė, pamatė, kad man penkiolika metų, ir pati labai išsigando. Ji pradėjo kažkam skambinti, šaukti, ji bijojo mane parodyti šeimininkams – tiems tikriesiems pirkėjams. Kai šeimininkai mane pamatė ir sužinojo, kad esu nepilnametė, jie iškart nusprendė išsiųsti mane namo. O lietuviai suteneriai tiesiog siūlė man pagaminti kitą, suklastotą, pasą, kad galėčiau dirbti.
Su anglais suteneriais man pasisekė. Nes, jeigu būčiau patekusi kitur, pvz., pas kokius turkus ar albanus, mane tikrai būtų pardavę. Lietuviai už mane prašė 6000 svarų sterlingų. Bet anglai jiems paaiškino, kad aš nesu tinkama prekė, kad esu per jauna dirbti tokį darbą. Vienas iš jų apkabino mane ir pasakė, kad aš dar turiu gyventi su mama, o ne dirbti prostitute.
Pas anglus pragyvenau dvi savaites – iki skrydžio atgal į Lietuvą. Jie už atgalinį bilietą sumokėjo patys. Ten dirbančios merginos susimetė po 20 svarų mano bilietui, kad galėčiau parvažiuoti namo. Merginos ten gyvena viename name, o dirba Birmingeme kažkokiame Soho rajono kvartale. Kai aš ten buvau, viena mergina pabėgo. Teko girdėti, kaip suteneriai mušdavo tas, kurios jų neklausė. Bet su manimi jie elgėsi gerai. Aš visą laiką, kol buvau Anglijoje, verkiau, niekuo nepasitikėjau ir labai bijojau. Suteneriai siūlė man likti, bet aš norėjau tik vieno – grįžti namo.
Tuo tarpu sąvadautojai iš Lietuvos man skambino, liepė važiuoti į Londoną. Sakė, kad, jei šitie nesiūlo darbo, kiti tikrai pasiūlys. Jie grasino, kad, jeigu grįšiu į Lietuvą, pasitiks mane oro uoste, aš permiegosiu viešbutyje ir jie mane vėl išsiųs atgal. Bet aš pamelavau, kad oro uoste mane pasitiks policija.
Pasijutau nėščia
Taigi po dviejų savaičių laimingai grįžau atgal, į Vilniaus oro uostą. Manęs niekas nepasitiko. Turėjau 300 litų, už kuriuos mane nepažįstamas vairuotojas parvežė namo, į Klaipėdą.
Grįžau pas Lietuvoje likusį draugą. Tą, kuris mane palaikė, kai neturėjau kur gyventi. Mes buvome draugai nuo pat vaikystės, paskui tapome pora. Daug laiko praleisdavau pas jį. Būdama šešiolikos vėl gavau labai daug darbo pasiūlymų užsienyje, tačiau man tai nerūpėjo. Netrukus pasijutau nėščia. Tada mes su draugu pradėjome pyktis. Ne tik man, bet ir jam buvo sunku. Viskas tiesiog buvo per anksti.
Kol buvau nėščia, vėl apsigyvenau pas mamą. Mama nuolat girtavo, bet turėjo išsinuomojusi butą. Nuolat trūkdavo pinigų. Bet buvo kita geraširdė moteris, kuri visada man tų pinigų paskolindavo.
Tada dar nežinojau, kad man už tai reikės atidirbti. Kai pagimdžiau ir mano vaikui buvo tik dvi savaitės, mama mane išmetė iš namų. Paėmė visus drabužius, vaiko vežimėlį, išmetė į laiptinę ir pasakė: „Eik kur nori.“ Aš jai nebuvau reikalinga, ji buvo visiškai prasigėrusi.
Tada per pažįstamus susiradau kambarį pas vieną senutę. Ji iš manęs neėmė nuomos mokesčio, bet už vaiką gaudavau tik 97 litus per mėnesį, kažkaip reikėjo išgyventi. Ir ta moteris, kuri man nuolat skolindavo pinigų, pareikalavo atidirbti.
Ji mane pradėjo gąsdinti, kad bus blogai. Na, ir aš turėjau važiuoti į viešbutį.
Parsiduoti vyrams teko tris kartus. Ketvirtąjį kartą – tik susitikome, tik sumokėjo pinigus ir į kambarį įsiveržė policija.
Mane, klientus ir sąvadautoją sulaikė policija
Įsivaizduojate, buvo mamos draugai, kurie išsiuntė mane į užsienį – o ir čia, Lietuvoje, turėjau tris kartus mylėtis. Aš buvau neseniai vaiką pagimdžiusi, nieko neturėjau, ta moteris man skolino pinigų, o paskui gąsdino. Mus pagavo policija – ir ačiū Dievui, kad pagavo! Kai nuvežė į policijos komisariatą, aš iš tikrųjų nežinojau, už ką mane ten laiko. Net nesupratau, kas iš tikrųjų vyksta. Man į galvą nebuvo atėję, kad už tokius dalykus yra baudžiama, kad žmonės gali būti nuteisti.
Prisimenu, policijos pareigūnas į viešbučio kambarį įbėgo su filmavimo kamera, man liepė atsistoti prieš kamerą ir pasakyti, už ką aš esu pagauta. Aš sakau: „Nežinau.“ Tada pareigūnas sako man: „Sakyk, kad už prostituciją.“ Aš sakau: „Už prostituciją.“ Ir tada visi pradėjo juoktis. Aš buvau visiškai sutrikusi, pasijutau tokia pavargusi. Pradėjau isterikuoti, rėkti, kad aš nieko nekalbėsiu, kad aš turiu vaiką, vyrą, kad noriu namo. Jie iškraustė mano kuprinę, rado prezervatyvų. Išvedė mane užlaužtomis rankomis. Netrukus viešbutyje sulaikė ir tą sąvadautoją, ir klientus.
Komisariate jie mane laikė aštuonias valandas. Aš su niekuo nenorėjau kalbėtis, bet tame komisariate dirbo buvusi vaikų globos namų, kuriuose kelerius metus gyvenau, psichologė. Ji – nuostabi moteris, aš ja pasitikėjau. Su ja mes nuoširdžiai pasikalbėjome. Ji mane nuramino.
Bet iš esmės visi pareigūnai mane labai gerai priėmė. Kitos dienos rytą man atnešė pilną drabužių maišą. Įsivaizduojate – policininkas. O aš tik verkiau, nes bijojau, kad iš manęs atims vaiką.
Aš ilgai negalėjau atsigauti po visko. Kai pamačiau, kad mane rodo per televizorių (tik nerodo veido), patyriau šoką. Policininkai man pažadėjo, kad nerodys, bet parodė – jie perdavė filmuotą medžiagą žurnalistams.
Aš nebuvau nuteista už prostituciją, nes buvau nepilnametė. Bet sąvadautoją nuteisė ilgam.
Pagaliau pasijutau kaip žmogus
Kai pagimdžiau, bute, į kurį įsikrausčiau, lankėsi savivaldybės socialiniai darbuotojai. Aš išties gyvenau avariniame bute. Buto šeimininkė gėrė, ji iš konteinerių tempdavo maistą. Viskas smirdėjo rūkalais ir šlapimu. Aš, aišku, susitvarkydavau savo kambarį, kuriame gyvenau, užsidarydavau duris, bet vis tiek nebuvo gerai vaikiuką tokiomis sąlygomis auginti. Taigi ateidavo tie savivaldybės darbuotojai ir man grasindavo, kad atims vaiką, nes gyvenu antisanitarinėmis sąlygomis.
Bet kodėl tiems savivaldybės darbuotojams nerūpėjau tada, kai aš buvau vaikas, neturėjau kur gyventi ir ko valgyti? Mane jie prisiminė tik tada, kai, būdama šešiolikos, pati pagimdžiau vaiką.
Po sulaikymo viešbutyje namuose apsilankė ir „Carito“ bei Vaiko krizių centro socialinės darbuotojos. Iš pradžių nenorėjau priimti jų pagalbos. Aš nenorėjau priimti jokios socialinės pagalbos, nes galvojau, kad iš manęs tos visos įstaigos tik nori atimti vaiką. Bet tos darbuotojos iš tikrųjų labai man padėjo.
Pirmiausia padėjo susitvarkyti dokumentus – juk neturėjau net paso, net nežinojau, kaip visus reikiamus dokumentus gauti. Padėjo man sutvarkyti popierius dėl socialinių išmokų, prašymus dėl socialinio būsto. Su jų pagalba mano vaikas nuo spalio pradės lankyti vaikų darželį, o aš pati eisiu dirbti į parduotuvę. Dabar su vaiku ir vaiko tėvu gyvename kartu savivaldybės skirtame socialiniame būste jau pusę metų.
Dėkingiausia esu „Caritui“. Į jį galėjau kreiptis dėl visko. Ar valgyti neturiu, ar pinigėlių. Viską, viską „Carito“ darbuotojos man padėjo. Ir vaikui, ir sau drabužėlių. Baldai, užuolaidos, patalynė. Pas stomatologus – visur, kur reikėjo, apsilankiau.
Ir, žinote, aš pasijutau kaip žmogus. Tik todėl, kad „Caritas“ rūpinosi manimi, manau, ir kitos įstaigos į mane kitaip pradėjo žiūrėti.
Vaikas viskam padarė „stop“
Kitokį gyvenimą pradėti nebuvo lengva. Sunkiai atsigavau, labai sunkiai mokiausi, kaip reikia gyventi kitaip. Apskritai nieko nesinorėjo tvarkyti. Man vis atrodė, kad man kažkas bando vadovauti, nurodinėti. O iš tiesų man tiesiog kažkas norėjo gero. Tai galbūt mano psichologinės problemos – kitaip į viską žiūriu, nesu linkusi pasitikėti.
Anksčiau aš galvodavau, kad „o, kaip gerai, mamos nėra – laisvė“. O dabar man greit bus devyniolika metų, ir aš galvoju, kad taip gerai būtų gauti nuo mamos kokios rykštės arba kad mama pelnytai ant manęs užrėktų. Trūksta tokio palaikymo, tvirto peties.
Mano mama baigia prasigerti. Jinai sunkiai serga alkoholio sukeltomis ligomis. Be to, pagaliau baigėsi teismo už narkotikų platinimą procesas – tik visai neseniai buvo surastas net devynerius metus nuo teisėsaugos slapstęsis patėvis. Mano mama sės į kalėjimą.
Mano draugui ir vaiko tėvui – 21–eri. Mums buvo labai sunku – abu jauni, nieko nesupratome. Labai anksti vaiką pasigimdėme. Bet vaikas iš tikrųjų viskam ir padarė „stop“. Vaikeliui dabar dveji metukai. Kai apie jį pagalvoju, suprantu, kaip baisu, kai tavo mama tave parduoda arba tavo mama dirba prostitute. Kai mano mama tai darė, ji buvo moteris, o aš buvau vaikas – miegojau už pinigus su vyrais ir net nesupratau, ką darau. Aš nenoriu, kad mano vaikas užaugtų ir jam reikėtų patirti ką nors panašaus. Ir nenoriu, kad jis žinotų apie mano praeitį – kad buvau tapusi prostitute.
Dabar yra dėl ko gyventi – yra vaikelis. Be to, turiu nuosavą būstą. Galvoju, kaip gyventi gražiau, kaip jį puošti, kaip ten ką keisti.
Iš tikrųjų aš niekam nenorėjau pasakoti šitos istorijos. Tai juk mano asmeninis gyvenimas. Bet tegul žmonės perskaito, sužino, kodėl vaikai šokinėja pro langus, iš kur atsiranda nepilnamečių nusikalstamumas, prostitucija ir „visuomenės padugnės“, kurių visi taip nemėgsta. Gal kas nors tokiems, kokia ir aš buvau vos prieš keletą metų, skirs daugiau dėmesio, meilės ir pagarbos.
Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorė ir doktorantė Rasa Erentaitė sako, kad Linos atvejis parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos trūkumus.
– Linos istorija yra tipiška ar išskirtinė prekybos žmonėmis istorija ir kuo?
– Iš dalies ji tipiška, iš dalies išskirtinė. Tipiška ji savo pardavimo scenarijumi: atrastas pažeidžiamas žmogus, šiuo atveju vaikas, kuris vienokiais ar kitokiais būdais manipuliuojant išsiunčiamas į užsienį už tam tikrą sumą. Tipiška, kad yra kas tą auką pasitinka, nuperka drabužių „darbui“, vėliau kontroliuoja, kad duotų pelno, neįkliūtų policijai. Išskirtinis šis atvejis tuo, jog atrastos iš karto dvi aukos – motina ir jos dukra. Kaip galime suprasti iš pasakojimo, iš Linos motinos suteneriai jau kurį laiką pelnėsi. Apskritai šios moters padėtis reikalavo ypatingo dėmesio, paramos ir pagalbos. Jos laiku nesuteikus, auka tapo ir šios moters dukra. Gana dažnai potencialios aukos atrandamos per kitas aukas, jų socialinėje aplinkoje, tačiau dažniausiai tai būna draugės, pažįstamos, o ne mama ir dukra. Šis atvejis išskirtinai parodo mūsų socialinės apsaugos sistemos trūkumus. Nei daugybę bėdų turinti moteris, nei jos dukra niekam nesukėlė susidomėjimo, išskyrus sutenerius, prekeivius žmonėmis. Paradoksalu, bet net viešnamio Anglijoje savininkai su Lina pasielgė jautriau nei atitinkamų tarnybų ir įstaigų darbuotojai čia, Lietuvoje, kai ji dar buvo vaikas.
– Vaikų globos namai – ar jie gali būti terpė susiformuoti asmenybėms, kurias lengva įkalbėti dirbti prostitutėmis?
– Kaip pati Lina sako, aplinkiniams ji tarsi neegzistavo – nei artimiesiems, nei mokyklai, kurioje mokėsi, nei vaikų namams, kuriuose gyveno, nei tarnyboms, į kurias kreipėsi. Akivaizdu, kad jai stigo ne tik materialių dalykų, bet ir dėmesio, šilumos, artimų, saugių santykių. Toks kraštutinis vaiko poreikių neatliepimas neišvengiamai veikia jo raidą, daro įtaką asmenybei – tiek elgesiui, tiek aplinkos suvokimui. Jam yra sunku pritapti prosocialioje aplinkoje, nes jo poreikiai neatliepiami, tuomet patenkinti savo poreikius vaikas bando socialiai nepageidaujamais būdais, pavyzdžiui, įžūliu elgesiu mokykloje ar globos institucijoje. Padėti darosi sunkiau, nes su vadinamaisiais „sunkiais“ vaikais ne kiekvienas pedagogas ar darbuotojas gali dirbti, tam reikia specialių žinių, įgūdžių. Jei žmonių, pasirengusių dirbti šiais atvejais, nėra, toks vaikas paskelbiamas beviltišku, nepageidaujamu, asocialiu. Ir taip yra nukreipiamas tiesiai į socialiai pažeidžiamą aplinką.
Su Lina kalbėjosi Rasa Erentaitė, spaudai parengė Džina Donauskaitė. Už pagalbą rengiant medžiagą dėkojame Lietuvos Caritas, projekto “Pagalba prostitucijios ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorei Klaipėdos apskrityje Dovilei Stankienei, Vaiko krizių centrui, o ypač Linai, sutikusiai papasakoti savo istoriją.
Dėl pagalbos susidūrus su panašiais atvejais galima kreiptis į Lietuvos „Carito“ projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“
Centrinė projekto būstinė yra Aukštaičių g. 10, Kaune, tel. (8 37) 323 300
el.p. caritas@anti–trafficking.lt
Soc.darbuotoja Jolita Juškevičienė, mob.tel. 8 678 19 311
Telšių vyskupija:
Soc. darbuotoja Dovilė Stankienė, Taikos pr. 29a, Klaipėda, mob. tel. 8 678 18 791
(8 46) 31 5078. el.p. klaipeda@anti–trafficking.lt
Kitų vyskupijų kontaktai www.anti–trafficking.lt
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2008-09-29, https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/mano-mama-mane-pardave.d?id=18702658&rsslink=true