Gyvenimas vaikų socializacijos centre, kuriame buvo prižiūrimi įvairių elgesio sutrikimų turintys vaikai, prilygo įkalinimui kalėjime – čia galiojo ne tik griežta tvarka, kuriai turėjo paklusti apsiginti negalintys paaugliai, bet ir buvo laikomasi nerašytų taisyklių. Lyg suaugusiųjų zonoje – paaugliai buvo susiskirstę į kastas ir silpnesnius bandė perauklėti savomis priemonėmis. Kartais – net sunkiai protu suvokiamomis priemonėmis. Tai, kas įvyko vaikų socializacijos centre „Širvėna“, dviem dabar jau pilnametystės sulaukusiems vaikinams įstrigs ilgam. O gal net visam gyvenimui – „vierchu“ (aukštesniuoju pagal kriminalinės subkultūros statusą) save laikęs jau ne kartą teistas Modestas Belanovas jaunesnius berniukus kitų nepilnamečių akivaizdoje vertė tarpusavyje lytiškai santykiauti, o visa tai nufilmavo – net ketino įrašą paviešinti internete. Šioms patyčioms kelią turėjo užkirsti socializacijos centro auklėtojai, tačiau paaiškėjo, kad šie į savo auklėtinius žiūrėjo pro pirštus, o tądien, kai M. Belanovas surengė viešas patyčias, čia dirbo tik vienas auklėtojas. Ir tas nežinia kur buvo. Kas privalo atsakyti už tai, kad nebuvo užtikrintas nuskriaustų nepilnamečių saugumas, surengtos įžūlios patyčios ir įvykdytas visam gyvenimui į atmintį įstrigsiantis nusikaltimas? Nukentėjusieji įsitikinę, kad dėl to atsakomybę turi prisiimti ne tik patyčias surengęs M. Belanovas, bet ir vaikų socializacijos centras. Kadangi Vyriausybės sprendimu centras „Širvėna“ jau yra nutraukęs veiklą, todėl atsakomybės našta turėtų atitekti valstybei.
Tuo metu vaikų socializacijos centrui atstovaujantys Švietimo ir mokslo ministerijos teisininkai aiškina, kad „Širvėna“ tebuvo tiktai ugdymo įstaiga, todėl jam turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, ir kad, atsižvelgiant į šiuos reikalavimus, jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nepilnamečius nuo jiems padaryto nusikaltimo. Tokiai pozicijai iki šiol buvo pritarę dviejų teismų instancijų teisėjai, nagrinėję nukentėjusiųjų nepilnamečių socializacijos centrui iškeltą bylą dėl patirtos žalos atlyginimo. Bet situacija pasikeitė po galutinius ir neskundžiamus sprendimus priimančio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikto išaiškinimo – nukentėjusiesiems atstovaujančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro kasacinį skundą išnagrinėję teisėjai paskelbė, kad socializacijos centras privalėjo apsaugoti vaikus nuo kitų auklėtinių panaudoto smurto, o kadangi šios pareigos neįvykdė, dabar privalo ne tik prisiimti atsakomybę, bet ir atlyginti padarytą žalą. „Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti, – nurodė teisėjų kolegija.
Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.“ Aukščiausiasis Teismas paskelbė, kad panaikina anksčiau priimtus dviejų Vilniaus teismų sprendimus ir centre išniekintų nukentėjusiųjų vaikinų iškeltą bylą perduoda nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui – daugiau kaip prieš pustrečių metų prasidėjęs procesas grįžta į pirminę stadiją: norėdami įrodyti, kad patyrė neturtinę žalą, kai buvo seksualiai prievartaujami valstybei priklausančioje globos įstaigoje, nukentėjusieji dar kartą turės pasakoti apie tai, ką svajoja pamiršti. Ne tik pasakoti, bet ir įrodinėti, kad jų patirti dvasiniai išgyvenimai yra tikri, o ne išgalvoti – ir dar įrodyti, kad patirta seksualinė prievarta nebuvo koks nors smagus vaikiškas nuotykis. Nukentėjusiųjų interesams atstovaujančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslepia, kad nors ir gerokai pavėluotas, bet išnaudotiems nepilnamečiams palankus teismo sprendimas suteikia vilties, jog pagaliau jiems pavyks įrodyti, kad valstybė privalo prisiimti atsakomybę dėl to, jog jos darbuotojai tinkamai neatliko pareigų, nors už tai gaudavo atlyginimą. „Džiaugiamės, kad teisingumas užsuko ir į šį, pilną tamsių paslapčių, neatlygintos skriaudos, lauką, – sakė K. Mišinienė. – Ciniški kliedesiai yra teigti, jog sumetus krūvą vaikų į uždaro tipo įstaigą, tu neatsakai už jų saugumą. Juk kalba eina ne apie įsipjautą pirštą, o apie ilgą laiką trukusį silpnesnių terorizavimą, mušimą, vertimą jų tarpusavyje atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus. Nuostabą kelia Vilniaus rajono apylinkės ir apygardos teismų palaikymas tokio „visų čia nesužiūrėsi“ požiūrio. Belieka susitaikyti, jog čia ir Aukščiausiajame teisme dirbančių teisėjų kompetencija ir net moralinės nuostatos taip kardinaliai skiriasi?
Bet kaip Temidė niekur neskuba – įvykiai nutiko 2013 m., o byla 2019 m. grąžinama iš naujo nagrinėti: formuojama nuostata, kad teisminis bylinėjimasis yra vos ne pagrindinis tavo gyvenimo momentas, ką beveiktum, esi pririštas prie teismų, advokatų, metų metais nerimastingai lauki sprendimo… Nenuostabu, jog toks laukimas nukentėjusiems yra nepakeliamas, jie tiesiog yra linkę pasitraukti.“
Realybė, kuri šokiruoja
Biržų rajone esančiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ bylą dėl žalos atlyginimo iškėlė dabar jau pilnametystės sulaukę jaunuoliai teismo prašė priteisti po 15 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šią sumą solidariai nukentėjusieji prašė priteisti ne tik iš centro, bet ir iš vieno buvusio auklėtinio – dabar jau taip pat pilnamečio M. Belanovo. Beje, iš jo vienas nukentėjusiųjų taip pat papildomai prašė priteisti 8 tūkst. Eur. Ieškovai mano, kad socializacijos centro vadovai jiems neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio nusikaltimams, o priešingai – nusikalsti linkusiems paaugliams leido lavinti savo kriminalinius polinkius. Šioje byloje ieškinį nukentėjusiaisiais pripažinti jaunuoliai pareiškė po įvykių, nutikusių dar 2013 m. liepą – vienas šešiolikmečių net vienuolika dienų buvo terorizuojamas kito auklėtinio M. Belanovo, kuris jį vertė perduoti pinigus „už stogą“. O liepos 25 d. pavakarę jis terorizuojamą nepilnametį ir kitą centro auklėtinį privertė kitų vaikų akivaizdoje masturbuotis, o paskui tarpusavyje atlikti seksualinius oralinio pobūdžio veiksmus. Ne kartą – duše ir kompiuterių klasėje. Maža to, terorizuojamas vaikas dar tai turėjo ir nufilmuoti. Šį įrašą M. Belanovas ketino išplatinti internete. Laimei, nesuspėjo. Apie tai, kad patyrė prievartą, vienas nepilnamečių socializacijos centro auklėtojai išdrįso papasakoti tik kitos dienos rytą – atėjęs į jos kabinetą šešiolikmetis pasakė, kad nori pasikalbėti. „Jis buvo susijaudinęs, jautėsi nepatogiai, o kai papasakojo, kas nutiko, sakė, kad bijojo kreiptis pagalbos, nes jam grasino, sakė, jog bus sudaužytas, bijojo vaikų keršto“, – policijai yra nurodžiusi viena socializacijos centro auklėtoja.
Pasak jos, iš dviejų auklėtinių pasityčiojęs M. Belanovas tądien buvo uždarytas į vadinamąjį apmąstymų kambarį – čia jis pasiprašė pats. O kai auklėtoja norėjo su juo pasikalbėti apie išvakarėse nutikusius įvykius, jaunuolis sutiko kalbėti tik su sąlyga – kad visada gyvens apmąstymų kambaryje. „Šią sąlygą užtikrinau ir jis tada patvirtino, kad tai yra tiesa, ką sakė vienas nukentėjusiųjų“, – teigė auklėtoja. Apie tai, kas įvyko centre, pedagogė informavo tuo metu atostogaujančią direktorę – buvo priimtas sprendimas apie įvykį pranešti ne tik vaiko teisių tarnyboms, bet ir policijai. Dėl šio įvykio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau M. Belanovas nuteistas – jam skirta 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vienas vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojų, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, sakė, kad dėl šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija buvo atlikusi tyrimą, tačiau, kaip pažymėjo centro direktorė Laima Vaičienė, dėl to niekas nebuvo nubaustas. Vis dėlto, jokių duomenų į bylą nebuvo pateikta.
Vaikų socializacijos centro vadovybė nesutiko su buvusių auklėtinių jiems iškeltoje byloje pareikštais reikalavimais. „Manau, kad ieškinys centrui, kaip įstaigai, yra visiškai nepagrįstas, – anksčiau sakė L. Vaičienė. – Mano nuomone, už tai turi atsakyti tas, kas padarė nusikaltimą, o centras savo funkcijas atliko tinkamai.“ Pasak direktorės, baudžiamojoje byloje buvo užfiksuotas „tik vienas epizodas“, kai vaikai patyrė seksualinę prievartą. „Nebuvo nustatyta, kad tai tęsėsi ilgą laiką – tai buvo vienkartinis atvejis, – sakė L. Vaičienė. – Patikėkite, niekas šioje situacijoje nesijaučia gerai.” Anksčiau bylą nagrinėję teisėjai palaikė centro vadovę ir dabar jau panaikintuose sprendimuose konstatavo, kad centras dėjo pakankamas pastangas prižiūrėti ir auklėti nepilnamečius, todėl tinkamai vykdė savo pareigas, o nukentėjusieji esą neįrodė nei centro kaltės, nei neteisėtų veiksmų, todėl atsakomybė už padarytą žalą negalėjo būti taikyta. Be to, teisėjai pabrėžė, kad nusikalstami veiksmai buvo atlikti vonios kambario patalpose, kurias stebėti vaizdo kameromis draudžia Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas, o klasėje tuo metu auklėtojo nebuvo, vienas iš vaikų saugojo duris, kad niekas neįeitų ir kad jis galėtų įspėti apie ateinantį auklėtoją. „Fiziškai neįmanoma užtikrinti, kad vienas suaugęs asmuo būtinai būtų su kiekvienu auklėtiniu, jį matytų ir prižiūrėtų“, – nurodė apylinkės ir apygardos teismų teisėjai. Jie taip pat pabrėžė, kad tuo metu, kai veikė centras, jame buvo vykdomos įvairios auklėjamojo pobūdžio priemonės, organizuotas vaikų užimtumas ir pozityvus ugdymas. Tačiau, kaip pažymima panaikintame sprendime, centras „turi pareigą tinkamai priemones vykdyti, bet neturi pareigos besąlygiškai jomis pasiekti konkretų rezultatą.“ „Centro tikslas – jame gyvenančių auklėtinių tinkamas ugdymas, pozityvus jų asmeninių savybių keitimas, tai yra tęstinis, ilgai trunkantis procesas, kurio rezultatas priklauso ir nuo paties auklėtinio, jo ankstesnių patirčių, – pažymėjo teismas. – M. Belanovo elgesį buvo bandoma koreguoti tiek skatinant už teigiamus pokyčius, tiek taikant nuobaudas už prasižengimus, tačiau jis negalėjo būti izoliuotas nuo kitų auklėtinių, nes centre auklėtiniai gyvena bendrai, grupėmis dalyvauja užsiėmimuose, jie nėra ir negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, nes tai yra jų auklėjimo (socializacijos) dalis.“ Vis dėlto, teismai pripažino, kad nusikalstamais veiksmais buvo pažeistos teisės ginamos esminės vertybės – pirmiausiai nukentėjusiųjų seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, o kartu ir jų fizinis bei psichinis neliečiamumas, todėl žalą teismas priteisė tik iš M. Belanovo: vienam nukentėjusiųjų buvo priteisti 4 tūkst. eurų, o kitam – 3 tūkst. Bet šių pinigų M. Belanovas neturi ir nukentėjusiesiems iki šiol nesumokėjo. Kadangi „Širvėnos“ atžvilgiu ieškinys buvo atmestas, teisybės ieškoję nukentėjusieji jaunuoliai sulaukė sąskaitos – bylą nagrinėję teisėjai iš jų socializacijos centro naudai priteisė beveik tūkstantį eurų atsiėjusių bylinėjimosi išlaidų.
Aukščiausiasis Teismas rėmėsi Strasbūro sprendimais
Tačiau šių pinigų bent kol kas nukentėjusiesiems nereikės mokėti – Aukščiausiasis Teismas savo sprendime nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) Strasbūre taiko visiškai kitokią praktiką nei priėmė Vilniaus teismai. Anot Strasbūro teisėjų, „valstybė, veikdama per mokymo institucijas (įstaigas), turi prisiimti atsakomybę už jai patikėtus vaikus“. „EŽTT sprendimuose nuosekliai pabrėžiamas esminis mokymo institucijų vaidmuo bei kartu pozityvioji pareiga apsaugoti mokinių sveikatą ir gerovę, atsižvelgiant į jų ypatingą pažeidžiamumą dėl amžiaus ir tai, jog jie yra atitinkamos mokymo įstaigos žinioje (jos kontroliuojami)“, – kasacinės instancijos teismo teisėjų teigimu, mokymo įstaigai patikėta užduotis suponuoja svarbiausią pareigą prižiūrėti mokinių saugumą siekiant apsaugoti juos nuo visų formų prievartos, kurios aukomis jie gali tapti būdami šios įstaigos priežiūroje. „Nors negalima būtų tikėtis, kad mokymo įstaigos darbuotojai galėtų nuolat prižiūrėti kiekvieną mokinį, siekiant nedelsiant reaguoti į neprognozuojamą elgesį, tam tikri mokinių judėjimo atvejai labiau negu kiti reikalauja sustiprinti priežiūrą“, – sprendime pažymima, kad „Širvėnos“ centras iš esmės turi ne tik vaikų mokymo (švietimo, ugdymo), bet kartu ir laisvės atėmimo įstaigos požymių. Kasacinis teismas nesutiko su „Širvėnos“ teiginiais, kad jam turėtų būti taikomi tik ugdymo įstaigoms keliami reikalavimai, todėl jis negalėjo turėti pareigos apsaugoti nukentėjusiuosius nuo jiems padaryto nusikaltimo – teismo teigimu, centras yra specifinė ugdymo įstaiga – speciali auklėjimo ir drausmės įstaiga.
„Vaikai socializacijos centro žinioje bei priežiūroje yra nuolatos: jie centro teritorijoje yra ugdomi, taip pat joje gyvena, – nurodė teismas. – Vaikams nesuteikiama teisė ir laisvė išeiti iš šios įstaigos kada panorėjus; išvykus atostogų, informuojama, be kita ko, policija; savavališkai pasišalinus, vykdoma paieška; gyvendami įstaigoje, vaikai privalo laikytis specifinio režimo, jiems taikomi tam tikri apribojimai ir drausminės priemonės. Dėl to vaikų socializacijos centrui turi būti keliami ir atitinkami vaikų teisių apsaugos reikalavimai.“
Turėjo vaikus perauklėti
Sprendime taip pat atkreipiamas dėmesys į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, kuri įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių, o Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja Nepriklausomų ekspertų ataskaitoje yra nurodžiusi, kad itin didelė tokio elgesio rizika vaikams kyla įstaigose, kuriose teismo ar administracinių institucijų sprendimu suvaržoma jų laisvė.
„Į vaikų socializacijos centrą yra priimami nuo 14 iki 18 metų vaikai, kuriems savivaldybės administracijos direktorius, gavęs teismo leidimą, yra paskyręs vaiko vidutinės priežiūros priemonę arba teismas Baudžiamojo kodekso nustatytais atvejais yra paskyręs auklėjamojo poveikio priemonę – atidavimą į specialią auklėjimo įstaigą“, – teismas nurodė, kad į socializacijos centrą patenka tiek padarę nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą, tiek ir tokių veikų nepadarę vaikai, kurių elgesys daro žalą ar kelia pavojų jiems patiems ar aplinkiniams, ar kurie nuolat nesimoko ar nelanko mokyklos. „Taigi vaikų socializacijos centre esantiems vaikams yra siekiama užtikrinti ne tik pagrindinį ugdymą, bet ir suteikti psichologinę, specialiąją pedagoginę ir kitą būtiną pagalbą tam, kad jie per trumpą laiką persiauklėtų ir pasirengtų savarankiškai gyventi kasdienį gyvenimą“, – teiėsjų teigimu, socializacijos centruose yra siekiama koreguoti vaiko elgesį, siekti teigiamų jo elgesio pokyčių, todėl vaikai turi būti nuolat užimti, koreguojant jų elgesį turi būti stengiamasi neutralizuoti negatyvią vaikų patirtį, iš jų bendravimo šalinti kriminalinės subkultūros elementus (kriminalinę leksiką ir pan.), tokio pobūdžio elgesį, ritualus.
Anot kasacinės instancijos teismo teisėjų, vaikų saugumo užtikrinimas yra vienas iš esminių reikalavimų, keliamų socializacijos centrui, todėl nukentėjusiųjų iškeltą bylą anksčiau nagrinėję teismai netinkamai aiškino centro priežiūros pareigų turinį. „Iš tiesų pagal išdėstytas bylai aktualias civilinės atsakomybės ir EŽTT praktikos nuostatas priežiūros pareiga užtikrinant vaikų saugumą reiškia ne besąlygišką rezultato (centre gyvenantys vaikai nedaro nusikalstamų veikų, be kita ko, vienas kitam) reikalavimą, o reikalavimą pagal įstaigos kompetenciją imtis visų pagrįstų priemonių, kad būtų užkirstas kelias tokiam pavojui, – nurodė Aukščiausiasis Teismas. – Centras negali užtikrinti, jog jo patalpose nebūtų padaroma nusikalstamų veikų, tačiau tai nereiškia, jog jis neturi pareigos pagal savo kompetenciją imtis visų būtinų priemonių tam išvengti. Pažymėtina, kad tokios priemonės turi būti pagrįstos atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus centro veiklos ir jame gyvenančių vaikų ypatumus, būtent į tai, kad centre vienu metu gyvena įvairių elgesio problemų turintys vaikai, šių problemų pobūdis ir su jomis susijęs pavojus (be kita ko, prievartos, nukreiptos į kitus vaikus) galimai nevienodas, kai kurie vaikai turi tam tikrą kriminalinę praeitį, teistumų, patirties, susijusios su įkalinimo įstaigų subkultūra, jai būdingu prievartos, neformalios hierarchijos taikymu, kiti vaikai tokios praeities neturi; kai kurie vaikai (be kita ko, ir ieškovai šioje civilinėje byloje) turi specialiųjų poreikių (pavyzdžiui, tam tikrų psichikos sutrikimų), kurie gali lemti pažeidžiamumą ir konfliktus su kitais; kt.“
Konstitucijos galia
Išanalizavęs bylos duomenis teismas pabrėžė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną centre grupėje buvo 14 vaikų, nors nuolatinėje grupėje gali būti 3–8 vaikai, be to, šiai grupei prižiūrėti buvo paskirtas tik vienas auklėtojas, centro teritorijoje buvo sargas: „Visi vaikai, neatsižvelgiant į jų individualias savybes, t. y. vaiko amžių, fizines ir psichines savybes, ir atvykimo laiką, centre buvo paskirti į vieną grupę pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.“ Be to, teismas pažymėjo, kad negalima teigti, jog centre įrengtomis vaizdo kameromis buvo užtikrinamas vaikų saugumas realiu laiku – vaizdo įrašai būdavo peržiūrimi tik įvykus kokiam nors įvykiui.
.jpg)
„Vienas iš nusikalstamos veikos epizodų įvyko klasėje, bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, kodėl ši klasė vasaros atostogų metu buvo atrakinta ir palikta be mokytojo ar auklėtojo priežiūros, ar pagal centre galiojančią tvarką vaikai galėjo bet kada patys užeiti į šią klasę, naudotis internetu be mokytojų, auklėtojų ar kitų specialistų priežiūros“, – pabrėžė Aukščiausiasis Teismas. Kitas nusikalstamos veikos epizodas vyko vonios kambaryje – pagal baudžiamosios bylos duomenis matyti, kad čia lankymasis buvo kontroliuojamas ir į jį buvo galima eiti tik tam tikromis nustatytomis valandomis, o vasaros metu – dažniau. „Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino ir nevertino, dėl kokių priežasčių ėjimas buvo kontroliuojamas, ar vasaros metu vaikams buvo suteikiama teisė eiti be auklėtojo ar kito asmens priežiūros, kokia buvo įprasta ėjimo tvarka, ar šiuo atveju auklėtojas, davęs M. Belanovui raktus ir palikęs jį be priežiūros, elgėsi tinkamai, pagal nustatytą ar įprastą tvarką“, – teismas pabrėžė, kad teismai taip pat nesiaiškino, ar už visą vaikų grupę atsakyti turėjęs auklėtojas tinkamai prižiūrėjo savo grupės vaikus, užtikrino jų užimtumą. Be to, teismas nurodė išsiaiškinti, ar po Švietimo ir mokslo ministerijos atlikto tyrimo nebuvo skirtos nuobaudos centro darbuotojams. „Byloje ieškovų prašoma priteisti neturtinė žala dėl vaikų socializacijos centre kito nepilnamečio padarytos nusikalstamos veikos atsirado galiojant Konstitucijai, todėl šioje byloje yra konstatuojama ieškovų teisė į neturtinės žalos atlyginimą remiantis tiesiogiai Konstitucija ir atsižvelgiant į Konvencijos reikalavimus“, – kasacinis teismas nurodė, kad bylą iš naujo nagrinėsiantis teismas turės vertinti visas civilinės atsakomybės sąlygas ir jeigu jos būtų nustatytos, teismas turėtų spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo, jos dydžio ir negalėtų šio reikalavimo atmesti vien dėl to, kad joks įstatymas nenustato neturtinės žalos dėl vaikų socializacijos centro pareigų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
Autorius: Dainius Sinkevičius
Publikuota: 2019m. gegužės 19d.,https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/vaiku-centre-nevaikiskos-patycios-isnaudoti-paaugliai-valstybei-pateike-saskaita.d?id=81172725#/